Tai mažytė demokratijos pergalė, nesvarbu, kas laimės rinkimus. Nes tai pirmas žingsnis į kitokią Lietuvą.
Visi, kas netingėjo, skundėsi ir aimanavo dėl rinkimų vajaus nykumo ir nuobodumo. Tačiau niekas nepasivargino pasigilinti į šios nykos ir nuobodžio priežastis. Rinkimus nususino ne tik finansiniai suvaržymai ir draudimai, užtrenkę duris privačiai iniciatyvai. Rinkimai – politinės tikrovės veidrodis.
Pilkos, sustingusios, monotoniškos politinės tikrovės be akcentų, kulminacijų ir alternatyvų. Be debatų net svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais. Kokie debatai, jeigu politinė klasė viską geriau žino, jai nebūtina klausti tautos, todėl iš aukšto žvelgia į visus referendumus ir plebiscitus. Ir prezidentės niekad nekamuoja abejonės, todėl diskusijos, pasitarimai, tarkim, su Seimu būtų tik laiko gaišinimas.
O alternatyvos ne tik nepageidautinos, bet ir pavojingos, pakištos Lietuvai klastūno Vladimiro Putino, jeigu kalbame apie alternatyvą Daliai Grybauskaitei. Todėl ir Lietuvos prezidento rinkimai iš esmės yra tik laiko gaišinimas, anot konservatorių vedlio Andriaus Kubiliaus, ir vieno turo- į valias, nes tik D.Grybauskaitė yra valstybės saugumo ir stabilumo nepajudinamas garantas- visa kita tebūtų pretenzija, uzurpacija ar net išdavystė.
A propos, lengvas, grynai teorinis klausimas A.Kubiliui : kuo pavirsta partija ir visuomenė, visą dešimtmetį gyvenanti be alternatyvos? Ar tai nebus prarastas dešimtmetis (dvi prezidento kadencijos)?
Į šiuos rinkimus Lietuva žengė, paūmėjus konservatorių nepagydomai paranojai - raganų medžioklei, priešų paieškai. Visi, kurie išdrįs kritikuoti prezidentę, mėgins kapstytis po jos biografiją, yra Maskvos agentai ar Kremliaus kandidatai.
Kai prieš mėnesį Lietuvoje viešnagėję JAV senatoriai respublikonai, trys šaunūs Johnai (J.McCainas, J.Barasso ir J.Hoevenas) kritikavo prezidentą demokratą Baracką Obamą, atvirai šaipėsi iš jo sankcijų V.Putinui, niekam į galvą nešovė įtarti juos Amerikos išdavyste. Bet D.Grybauskaitė- ne B.Obama, nors ir abu su kelnėmis.
Nedaug trūko, kad Lietuvoje net prezidento rinkimų kova būtų pasibaigusi be esminio elemento- rimtesnės kritikos.
Regėdamas tokią „kovą“, kuri galėjo reikšti mažiausiai dvi blogybes - arba D.Grybauskaitės varžovai gėdingai pasidavė be kovos, arba tai suktas, iš anksto sutartas visų dalyvių lošimas, apmulkinant visuomenę, - sėdau rašyti straipsnį piktu pavadinimu „Moteris su kelnėmis vyrų be kelnių šalyje“.
Pradėjau kas savaitę TV ekranuose regimu vaizdu: ministrai, vyrai kaip mūrai, išsirikiavę prezidentūroje priluptų šunelių minomis.
Bet mečiau įpusėtą straipsnį, laiku sumojęs: prisidėdamas prie D.Grybauskaitės varžovų niekintojų choro, kuris juos vadina politiniais nykštukais , nevykėliais, pilčiau vandenį ant malūno tų stovinčių šešėlyje manipuliatorių, kurie antrą kartą, faktiškai be rinkimų nori įbrukti tautai katę maiše, trokšdami išlaikyti politinės, finansinės ir teisinės galios svertus savo rankose.
Manau, pasiryžusiems kandidatuoti į prezidentus reikėjo nemenkos drąsos stoti į nelygios rinkimų kovos taką su reitingų karaliene, nepabijoti žiniasklaidos patyčių, o svarbiausia- rinkėjų abejingumo. Po tokios apgailėtinai vargingos rinkimų kampanijos netikėtai didelis rinkėjų aktyvumas- tai visų kandidatų nuopelnas, ne tik grėsmingos geopolitinės situacijos ir įvykių Ukrainoje pasekmė.
Iš pradžių valstybės vadovės akivaizdoje atrodę kaip drovūs mokinėliai, jos konkurentai, pirmiausia – Naglis Puteikis ir abu Artūrai( A.Paulauskas ir A.Zuokas), pradėjo kalbėti savo balsu, prisiminė, kad net prezidentę galima kritikuoti, nes ji , kaip visi mirtingieji, nėra neklystanti ir viską žinanti.
Dar kartą pasitvirtino mano mėgstamo vokiečių ir anglų sociologo sero Ralfo Dahrendorfo mintis apie visažinį elitą: “Tačiau tai netikri pranašai. Jie negali žinoti to, ko negalite žinoti jūs ir aš. Realusis pasaulis yra tas, kuriame visada egzistuoja keletas požiūrių; jame yra konfliktas ir pokyčiai . Konfliktas ir pokyčiai yra mūsų laisvė; be jų laisvės negali būti“. Sero nuolat kartojama mintis: konfliktas ir viešieji debatai, nauji požiūriai ir pokyčiai pagausina gyvenimo šansus.
Atsiradus kritikos ir konflikto užuomazgoms , beviltiški debatai iš karto atgijo, iki tol buvę pilki beveidžiai, prezidentės konkurentai pasirodė kaip žmonės ,turintys ką pasakyti, kiekvienas jų Lietuvai galėtų būti dar vienas gyvenimo šansas.
Smagu, kad prezidentės kritika nebuvo ad hominem, kandidatai į prezidentus džentelmeniškai nemėgino pasinaudoti D.Grybauskaitės vargais dėl biografijos, dar sykį „demaskuoti“ jos komunistinę praeitį, o diskutavo dėl jos pirmosios kadencijos veiksmų ir darbų.
Man net pasiodė, kad šie kritikai būtų buvusi puiki D.Grybauskaitės komanda, padėjusi išvengti daugelio pirmos kadencijos klaidų. Sąžininga, tiesai ir visuomenei moraliai įsipareigojusi kritika kiekvienam vadovui yra naudingesnė, nei palaižūnų meilikavimai. Bet D.Grybauskaitė bizantiškai apsupusi save favoritais, kuriems moralė - ne šio pasaulio dimensija.
Gal todėl prezidentė, nors remiama dviejų solidžiausių parlamentinių partijų, man rikimuose atrodė vieniša: TV debatuose už jos nugaros įsitaisiusi palaikymo komanda, lyginant, sakysim, su socialdemokratų stovykla, buvo kiekybė be kokybės- nė vieno žinomesnio veido.
Zigmantas Balčytis, nūnai tęsiantis kovą dėl prezidento posto, turėtų padėkoti savo vakarykščiams konkurentams Artūrui Paulauskui, Nagliui Puteikiui, Artūrui Zuokui , Broniui Ropei, Valdemarui Tomaševskiui, kurie bendromis pastangomis neleido įsigalėti konservatorių propaguojamai Lietuvai pražūtingai gyvenimo šansų siaurinimo politikai.
Žinoma, gilesnei pirmosios D.Grybauskaitės kadencijos ir A.Kubiliaus Vyriausybės veiklos analizei pristigta laiko- tam rikimų kampanija yra paprasčiausiai per trumpa. Kaip čia atsitiko , kad Lietuva, žadėjusi tapti Baltijos tigru, virto Baltijos ligoniu.
Kas iš to augimo, jeigu pensijomis ir atlyginimais jau pradedame atsilikti net nuo Latvijos. Jeigu valstybė nevykdo savo piliečiams įsipareigojimų- kiek pensininkų, kurie niekad neatgaus savo atimtų pensijų, o nedarbo , jaunimo užimtumo, socialinės atskirties problemas palikta spręsti emigracijai. Kalbu ne apie Vyriausybės kompetenciją, o apie bendrą krašto raidos kryptį, kurią ir formuoja valstybės vadovas.
Atrodo, Lietuva vis labiau tolsta nuo europietiško gerovės valstybės modelio- Liudviko Erhardo socialinės rinkos ekonomikos, kai ekonominio augimo siekiama ne bet kokia kaina, nemindant socialinių teisių, solidarumo, bendros atsakomybės už greta gyvenantį žmogų principo. Lietuvoje jau užmiršta, kad žmogus gyvena ne rinkoje, o bendruomenėje.
Ar ne tai patvirtina šių rinkimų sensacija - N.Puteikio surinkti net 9,33 proc. balsų? Tiek nesaugių, atsidūrusių socialiniame vakuume Lietuvos žmonių, kurių neapima tradicinė politinė sistema? Kaip ir net 8, 23 proc., gauti V.Tomaševskio, kuris viešpatauja jau ne tik Vilniaus Šalčininkų rajonų kaimiškose savivaldybėse, bet ir Visagine bei Vilniaus priemiesčiuose- ar tai ne pirmas žingsnis į tautinių mažumų segregaciją, „kalbinių karų“ košmarą? Tai pirmiausia valstybės netikusios regioninės politikos išdava.
Lietuva atrodo įstrigusi pereinamajame laikotarpyje, kai niekur nevyksta reformos, o jeigu ir vyksta, tai niekad nebaigiamos. Keista valstybė, kuri, pasukusi laisvos rinkos ekonomikos keliu, įtariai žvelgia į nacionalinį verslą, pirmenybę teikia ne privačioms, o valstybinėms investicijoms, ypač- į gigantiškus , pačius brangiausius projektus, visai kaip Afrikos ar Lotynų Amerikos korumpuotose autokratijose. Toliau pūva prezidentės neįveikta justicijos pelkė, o D.Grybauskaitės „reformuotus“ Valstybės saugumo departamentą ir Lietuvos prokuratūrą ištiko tikras kolapsas.
Po rinkimų jau pirmą dieną bus užmiršti plakatai ir agitacijos lozungai, tačiau šios ir kitos per debatus iškeltos valstybės bėdos niekur nedings, jos guls į naujai išrinkto valstybės vadovo darbotvarkę. Nesvarbu, kas juo taps, akivaizdu, kad ši prisikaupusių problemų našta vieniems pečiams taps nebepakeliama, jeigu nebus grįžta prie komandinio darbo, institucijų bendradarbiavimo. Beatodairiškas valdžios galių koncentravimas vienoje vietoje - tai taip pat gyvenimo šansų atsisakymas, kraštą ištikusio sąstingio priežastis.
Lieka tarti ačiū visiems Lietuvos žmonėms, aktyviai dalyvavusiems rinkimuose ir neleidusiems už juos kitiems( elitui) nulemti valstybės ateities, pasveikinti pirmojo turo laimėtojus D.Grybauskaitę ir Z.Balčytį, palinkėti jiems garbingos lemiamos finalinės rinkimų kovos.