Reitingai - politinis kapitalas, į kurį anaiptol ne visuomet pavyksta konvertuoti net didžiausią finansinį kapitalą, todėl politikų toks geidžiamas
Valdančiųjų triumviratas vos suskato iki rugsėjo 10 d. prasidėsiančios Seimo rudens sesijos pasidalinti vietinio mažojo karo trofėjus – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) palikimą - penkis viceministrų postus. Karo, kurį tiksliau būtų pavadinti blickrigu (žaibo karu).
Šis blickrigas, kuriuo sociademokratų „generaliniam štabui“ (atpažįstu Juozo Bernatonio ir Gedimino Kirkilo įgudusią ranką) pavyko vienu moju perbraižyti Lietuvos politinį žemėlapį, užklupo Valdemaro Tomaševskio kariauną visiškai nepasiruošusią. Ne mažesnė staigmena žaibo karas tapo ir socialdemokratų koalicijos partneriams, kurie galėjo rinktis: arba valdančioji koalicija su Algirdu Butkevičiumi, arba su V.Tomaševskiu. Kitaip tariant, jokio pasirinkimo.
Kodėl socialdemokratai, kuriems svetimas politinis avantiūrizmas ir kurie visuomet apdairiai devynis kartus pamatuoja, šios vasaros pabaigoje taip nutrūktgalviškai sužaidė va banque? Mat jų lošimas buvo be pralošimo. Pirmiausia - šįsyk jų sąjungininkė buvo pati stipriausia ir patikimiausia - prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri „savo mažųjų karų“ niekad nėra pralaimėjusi.
Antra - paties V.Tomaševskio šiurkščiausios klaidos panašios į bepročiavimą. Kadangi koalicijos partneriai kantriai kentė jo nuolatinį spaudimą ir šantažą dėl visuomenę kiršinančių ir skaldančių įstatymų projektų Seime, kaskart buvo verčiami raudonuoti ir teisintis dėl tokių jo akibrokštų, kaip Georgijaus kaspinas ir pareiškimai dėl Ukrainos, LLRA vedlys galiausiai visai išėjo iš krašto.
Pašaliais kuždama, neva V. Tomaševskiui iš įtakingiausių valdžios kabinetų buvo perduota žinia: kad ir ką Jaroslavas Neverovičius padarytų- viskas bus gerai, nes energetikos ministro autoritetas ir nuopelnai neprilygstami, jis nepakeičiamas. Todėl partija ir privertė savo deleguotą didžiai inteligentišką ministrą, kuris ne tik šioje Vyriausybėje galėjo būti politinio korektiškumo etalonas, padaryti tokį žingsnį, kuris išliks kaip politinės antikultūros pavyzdys Nieko keista, kad vėl pasitvirtino priežodis: nepakeičiamų pilnos kapinės.
Būdinga, kad socialdemokratai ganėtinai vangiai, daugiau dėl akių dalyvavo šio blickrigo grobio dalybose, dosniai užleisdami koalicijos partneriams atimtus iš LLRA viceministrų ( pus)portfelius ir Seimo postus, veikiau užganėdinačius politikų ambicijas, nei darančius įtaką politinių galų perskirstymui. Tikrasis socialdemokratų laimikis - ne papildomi postai ir kvotos, o reitingai.
Nors daktaras V.Gaidys savo ištarmę „Lietuvos ryte“ paskelbs tik priešpaskutinį rugsėjo šeštadienį( rugpjūtis pagal tradiciją praleidžiamas, nes „Vilmorus“ atostogauja), nesunku nuspėti: socialdemokratų ir premjero Algirdo Butkevičiaus reitingai kils kaip ant mielių.
Po blankaus pasirodymo prezidento ir Europos parlamento rinkimuose socialdemokratų strategai padarė teisingas išvadas: dera pasimokyti iš D.Grybauskaitės, kuri laiku pajuto po Rusijos agresijos Ukrainoje radikaliai pasikeitusią Lietuvos, viso tarptautinio saugumo situaciją ir visuomenės reakciją į ją, krašto žmonių lūkesčius ir patriotinį ūpą.
Šiame patriotiniame fone visokeriopai demonizuojamas V.Tomaševskis, iki tol valdantiesiems kėlęs chronišką galvos skausmą, socialdemokratams virto tikrų tikriausia likimo dovana. Ištėškę kaprizingą, neprognozuojamą, švelniai tariant, nežinia kieno iš pašalies veikiamą partnerį, jie paneigė visas įgrisusias kalbas apie premjero neryžtingumą, sykiu pareikšdami, kad netoleruos prokremliškos pozicijos. Konservatorių patriotizmo monopoliui suduotas rimtas smūgis.
Argi tokiai partijai ir tokiam premjerui būtų gaila daktaro V.Gaidžio malonių, ypač jeigu patriotinį nusiteikimą dar sustiprina grąžintos pensijos ir padidintas minimalus mėnesio atlyginimas?
O koks didysis prizas laukia kitos šio mažojo karo nugalėtojos - pačios prezidentės? Daktaro V.Gaidžio dovanų jai nebereikia, nes jos reitingai jau nebeturi kur kilti.Nebent būsimasis energetikos ministras.
Derėtų luktelėti, ką pasirinks Darbo partija- Seimo Energetikos komisijos pirmininką Kęstutį Daukšį ar nepartinį kandidatą į ministrus. Tokį Sekmoką Nr.2, kurį frakciją regėtų tik iš tolo per Vyriausybės valandą Seime ir kuris V.Kudirkos aikštę lankytų tik trečiadienias, o S.Daukanto - bemaž kasdien.
Panašu, kad Darbo partija apie pasirengimus blickrigui buvo informuota iš anksto mažumėlę daugiau nei kiti koalicijos partneriai. Todėl taip lengvai ir greitai išsižadėjo LLRA, kurią ji buvo ir atitempusi į valdančiąją koaliciją..
Apie neviešus sėkmingus susitarimus bylojo ir tai, jog ūmai svetingai atsivėrė Užsienio reikalų ministerijos – prezidentės tėvonijos – durys Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės kanceliarijos vadovui M.Bekešiui, nors iki tol ministras Linas Linkevičius kategoriškai atsisakydavo skirti jį viceministru. Galbūt čia tas atvejis, kai partijos stuburo tvirtumą lemia svarstyklių kryptelėjimai teismo salėje.
Bet nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Daug viltingų požymių, kad naująjį politinį sezoną pagaliau normalizuosis Seimo ir prezidentės santykiai. Negirdėtas malonus dalykas - pirmadieninis prezidentės vizitas Seime, susitikimas su parlamento valdyba ir naujos sesijos prioritetų aptarimas. Gal vėl pradės veikti demokratiškas valdžios „atsvarų ir stabdžių“ principas, prisiminta, jog valstybės valdymas - pirmiausia komandinis darbas?
Ir dar vienas įdomus klausimas, į kurį bus atsakyta jau pirmuose prasidedančios rudens sesijos posėdžiuose. Klausimas, tik iš pirmo žvilgsnio techninis (procedūrinis), turėsiantis svarbių politinių padarinių. Ar išstumta iš valdančiosios daugumos LLRA liks paprasta Seimo mažuma (kaip Mišri frakcija), ar vis dėlto pasiskelbs opozicine frakcija ir prisijungs prie Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų bei Liberalų sąjūdžio?
Nėmaž neabejoju, kad LLRA papildys Seimo opozicijos stovyklą. Ar šiai frakcijai negresia Lietuvos politikos paradoksas, kurio neišvengė buvusi opozicinė „Drąsos kelio“ frakcija: ją nuožmiausiai talžė. Neringos Venckienės neliečiamybės ir Seimo nario mandato panaikinimo atkakliausiai siekė ne valdantieji, o opozicija - konservatoriai ir liberalai?
Spėju, kad LLRA frakcijos laukia lengvesnis likimas, nes ji opozicijai, ypač konservatoriams, turi ką pasiūlyti. Didysis opozicionierius konservatorius Mantas Adomėnas jau matuojasi Vilniaus mero mundurą. Tačiau be Lietuvos lenkų paramos antrajame rinkimų ture matys jį kaip savo ausis. Ar galėtų konservatoriai dėl Vilniaus mero krėslo obuoliauti net su pačiu V.Tomaševskiu?
Tada konservatoriams ir visai Lietuvos politinei dešinei šio komentaro pavadinimas įgytų tikrąją - hemingvėjišką - prasmę. Pasitvirtintų įtarimai, kad V.Tomaševskis yra naudingiausias ne Maskvai ar Varšuvai, bet Lietuvos nomenklatūrai, kurios produktas šis baubas ir esąs.