Žmonės, pažiūrėkite, kas vyksta! Vyksta šalia mūsų, darželio auklėtojoms girdint, kai vaikas skundžiasi, kad mušamas, socialinėms darbuotojoms tikrinant tuos pranešimus, prokurorams tiriant pranešimus dėl galimo smurto, kaimynams girdint bildesį daužomo vaiko šeimos bute.

Vyksta ne tik keturmečio bute Kėdainiuose. Vyksta nuolat aplink mus. Kasmet vien oficialiai užfiksuojama per pusantro tūkstančio smurto prieš vaikus atvejų. Statistika, skaičiai, žinoma, nieko nejaudina. Niekas nemato gyvo vaiko už tų skaičių. O privalėtų. Tačiau, visi krūpteli, kai smurtas perlipa visas proto ribas – kai vaikas mirtinai sudaužomas už tai, kad neištaria skaičių, kai santykius besiaiškinantys tėvai sumeta mažylius į šulinį. Krūpteli, sustingsta siaube, rašo facebooke, dega žvakutes.


Ką dabar deginti ant liūdesio, gedulo, ant mūsų nerimo laužų? Žiniasklaidos, visuomenės žvilgsniai nukrypo į politikus, dėl kurių Seime užstrigo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos. Šios pataisos reglamentuoja, kad visų formų smurtas – fizinis, seksualinis, emocinis, taip pat vaiko nepriežiūra – būtų draudžiamas.


Beje, tokios pataisos siūlomos jau nuo 2012 metų. Tuomet joms pasipriešino ne tik kai kurie Seimo nariai, bet ir nevyriausybinės organizacijos. Prisimenate garsius šūkius – „Lietuvoje nebus kaip Norvegijoje!“, „Valstybei nevalia kištis į šeimos reikalus!”. Į Seimą tuomet brovėsi protestuotojai, tokie kaip save anksčiau “seksperte” vadinusi liberalioji Milda Bartašiūnaitė (tiek to liberalumo).

Skilo ne tik politikai. Skilo visuomenė - pasidalijusi į vaiko teisių gynėjus ir šeimos vertybių bei tradicijų puoselėtojus. Pastarieji užgožė įstatymų pataisų iniciatorius įrodinėdami, kad vaikas yra šeimos nuosavybė. Nuosavybė. Ne šeimos narys. Ko gero, čia ir prasideda ta ašarų pakalnė, kur visiems aišku, jog privatinės nuosavybės liesti nevalia ir kiekvienas turi teisę su ja tvarkytis kaip nori. Ar ne tai įrodo dar vieno savo tėvų užmušto vaikelio atvejis?


Šiemet ir vėl panaši situacija, pataisos atidėtos. Vis dėlto berniuko iš Kėdainių mirtis išjudino Parlamentą – šaukiama neeilinė sesija, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos būtų priimtos. Tikėkimės. Nes svetimų vaikų nėra. Vaikai - mūsų ateitis, kaip mėgsta dažnas kartoti. Tad gal pradėkime kurti ateitį kartu? Be smurto? Be baimės mažose vaikiškose akytėse?


Pataisos būtinos. Nors ir dabar Lietuvoje ir dabar yra pakankamai galiojančių teisės aktų, kurie draudžia smurtą. Tačiau, panašu, to nepakanka. Kol egzistuos ‘beržinė košė’, tol turėsime ir smurtą prieš vaikus. Argi tai, kad iki mirties mušamas keturmetis – teisėta? Juk tik sudrausminti norėjo. Tiesa, žinom, kuo tai baigėsi. Ar įstatymai leidžia vaiką mesti į šulinį? Neleidžia, kaip ir kitų tūkstančių vaikų mušimo, prievartavimo, marinimo badu, palikimo šaltose trobose atvejų. Bet visa tai vyksta. Metai iš metų, kasdien. Ir kažin kodėl tų vaikų mirtys, nei kančios, nei ašaros dar nėra padarę pataisų visų mūsų protuose ir požiūryje? Taip, taip - mūsų visų? Ar galim susivienyti dėl saugios mūsų visų vaikystės?


Vyksta, nes ir galiojantys įstatymai nepakankamai vykdomi. Besilaikydami jau dabar galiojančių gausybės biurokratinių instrukcijų vaikų teisių apsaugos skyrių, socialiniai darbuotojai neretai tiesiog nesigilina į realią situaciją (neabsoliutinu, tačiau neretas panagrinėtas atvejis, ypač kai žūsta vaikas, išaiškėja paprasčiausias aplaidumas ir atsainus požiūris). Kėdainiuose užmušto berniuko namai tvarkingi, suaugusieji dirbantys, kaimynai nesiskundžia – vadinasi nėra formalaus pagrindo įtraukti į socialinės rizikos šeimų grupę, stebėti šeimą. Netgi gavę signalus iš darželio auklėtojų – vaikas pats pasiskundė, kad jį muša – pareigūnai nutraukė tyrimą, nes įrodymų nenustatė. Vaiko parodymai - nepakankami. Kol neužmušė.


Tiksliau neatsirado atsakingesnio, gilesnio požiūrio į galimą smurtą. Įstatymas šiuo atveju galioja, bet nebuvo įvykdytas, kad užkirstų kelią tolesniam smurtui.


Smurtas keturmečio atžvilgiu tęsėsi – baisus, akivaizdus – kol baigėsi bejėgio vaiko mirtimi. Dar vienas skaičiukas statistikos stulpelyje. Tik tiek.


Dar sunkiau negu fizinį smurtą pastebėti, išaiškinti ir įrodyti seksualinį, psichologinį, emocinį smurtą. Jis, matyt, dar labiau lieka už tos suvokimo ribos. O ir kaip pastebėsi, kai klykte klykiama apie šeimos privatumą ir neliečiamumą, ir ginkdie tik neskalbti skalbinių viešai, nes ką gi žmonės pasakys? Kartu visuomenės užribyje lieka tyliai kenčiantys, terorizuojami, prievartaujami vaikai ir suaugę. Apsimetam, jog viskas gerai. Gyvenam toliau. Tiksliau, iki kito hospitalizuoto ar laidojamo vaikelio.


Ar Lietuvai užteks šio keturmečio berniuko mirties, ar reikės dar daugybės vaikų kančių ir ašarų, kad įvyktų lūžis visų mūsų protuose ir požiūryje?