Žinoma, visuomet reikšmingi yra nacionaliniai siekiai ir uždaviniai. Ar ką nors nauja atpažįstame šios dienos valstybės švietimo politikoje? Ar girdime naujų švietimo raidos ar modernizacijos idėjų? Akivaizdus nutylimas.
Jau beveik metus dirbame be naujojo etapo valstybinės švietimo strategijos. Dar XV Vyriausybės Seimui teiktas dokumento projektas vis dar publikuojamas Švietimo ir mokslo ministerijos tinklapyje. Buvo žadėta jį tobulinti, po to pridurta, kad gal visai niekas ir nesikeis.
Tiesa, artėjančios Seimo sesijos darbų programoje jis įrašytas. Anos kadencijos ministerija, kaip ir nustato Švietimo įstatymas, strategijos projektą rengė organizuodama viešas diskusijas ir svarstymus su įvairiomis interesų grupėmis, tad svarbu, ar šios kadencijos ministerija vengs viešumos, taip keisdama politikos formavimo kultūrą: vietoj nacionalinio susitarimo pakišdama koalicijos politinės tarybos sprendimą? O gal pateiks praeitos kadencijos projektą? Taigi kol kas tenka palaukti ir visiems pasikliauti savo patirtimi bei išmanymu.
Štai Europos Komisija dar 2012 metų pabaigoje paskelbė komunikatą, kviesdama visas valstybes persvarstyti švietimą, t.y. peržiūrėti nacionalinius švietimo tikslus ir prioritetus, didinti reformų mastą ir tempą. Komisija pabrėžia, kad geresnių socialinių ir ekonominių rezultatų garantija yra investavimas į asmens gebėjimus. Svarbu, kad visos valstybės raginamos prioritetą skirti švietimui, ugdymui, nes tik tokiu būdu galima užtikrinti Europos konkurencines galimybes globaliame pasaulyje bei padidinti jos produktyvumą ir ekonomikos augimą.
Todėl dokumente atkreipiamas dėmesys į švietimo sistemos ir darbo rinkos sąveiką ir sąlygų sėkmingam perėjimui sudarymą, profesinio mokymo lankstumą, atvirą ir lankstų mokymąsi, universaliuosius gebėjimus ir kalbų mokėjimą, pedagogų kvalifikaciją, švietimo finansavimo veiksmingumą. Taip, Europa siekia neprarasti ekonominės galybės.
Mažoms valstybėms kyla ir visai kitokio pobūdžio grėsmių. Nacionalinės švietimo strategijos irgi turi pateikti ilgalaikio veikimo programinius siekius, įtvirtinti nacionalines ambicijas. Ir, žinoma, kiekvienas pedagogas, kiekviena švietimo įstaigos bendruomenė kasdien ieškos atsakymų, kaip padėti augančiam ir ieškančiam jaunimui eiti žmogiškumo keliu, ką priešpriešinti globalioms grėsmėms, kad kiekvienas atsakingai suprastų prasmingo gyvenimo vertę ir jį savarankiškai kurtų.
Švietimo praktikoje svarbu dermė, pusiausvyra, papildomumas. Prof. Giedrė Kvieskienė straipsnyje „Ugdymo paradoksai: tarp reformos ir krizės“, analizuodama Europos švietimo reformų patirtis, jas apibendrina keliais paradoksais: ugdymo kokybės atpažinimo ugdymo procese, pasitikėjimo ir partnerystės, kūrybinės laisvės ir alternatyvų, ugdymo laisvės ir prieinamumo, individualizacijos ir decentralizacijos paradoksais. Jų esmė paprasta: šios nuostatos įtvirtintos dokumentuose, bet praradusios praktinę reikšmę, tik imituojamos ar ignoruojamos, todėl reformos pasmerktos nesėkmėms. O susitelkimas tik akademinėms ir pasiekimų programoms taip pat susiaurina minėtų nuostatų turinį.
Emocinis intelektas (savęs suvokimas, savireguliacija, motyvacija, empatija ir t.t. – Goleman D. „Emocinis intelektas“), lyderystė ir partnerystė , socialinė komunikacija, konfliktų valdymas, sugebėjimas dirbti komandoje ir pan. realiame gyvenime yra svarbesnės kompetencijos nei akademiniai pasiekimai. Pasiekimai, galimybė juos pamatuoti, palyginti – dominuojantys įvairių asmens gebėjimų vertinimo kriterijai. Į juos visai gali neįtilpti konkretaus asmens individuali pažanga. Švietimas turi ieškoti dermės.
Tradiciškai ugdymo turinio centras yra akademinės atskiros kultūros srities žinios ir žinojimas, jo istorinė kaita, pasiekimai ir naujovės. Taip, moderni didaktika suka nuo reprodukcinės veiklos į interpretavimą, į aktyvią mokinio kūrybinę veiklą. Tačiau tenka pripažinti, kad vis dar kultūra suvokiama fragmentiškai, tebegyva griežta dalykinė specializacija ir akademizmas.
Dr. Meilė Lukšienė savo gausiuose straipsniuose yra daugelį kartų nuogąstavusi, ar švietimas atlieka savo paskirtį, ar jis geba padėti iš esmės žmogui susivokti tikrovėje, ar nesame ugdymo krizės situacijoje apskritai. Daktarė nuolat primindavo apie paviršutiniškumo pavojus: „Šis paviršutiniškumas mums gresia ypač dabar, kai tiek daug masinės informacijos, pateikiamos be atrankos, dažnai apeliuojančios į žmogaus instinktus, į grynąjį pragmatizmą (...)“.
M. Lukšienė aiškiai formulavo uždavinius švietimui: padėti asmeniui susivokti kaleidoskopiškai prieš mūsų akis besiveriančių naujovių sraute – suvokti faktų ir reiškinių ryšius; suvokti procesus ir jų prasmę; juos vertinti remiantis ne kokia nors išankstine schema ar teorija, o įvertinus keletą interpretavimo galimybių. Taigi informacijos įprasminimas, įvairiapusiškumas, alternatyvumas ir patikrinimas, interpretavimas – tokia moderni ugdymo paradigma, galinti padėti žmogui susigaudyti ir motyvuotai pasirinkti savo kelią ir vaidmenį, susikurti nuoseklų pasaulėvaizdį ir vertybių sistemą.
Globalizacijos ir moderniųjų laikų formuojamas visuomenės būvis, mūsų viešosios, ypač informacinės, erdvės ypatumai, plintantis vertybinis reliatyvizmas, šeimos vaidmens pokyčiai lemia naujus švietimo uždavinius. Filosofai, sociologai pažymi, kad perdėtas individualizmas, asmens savirealizacijos atsiejimas nuo dorybių, moralinio tobulėjimo etikos, ją nuvertinant, ir bendrojo gėrio kategorijų yra vienpusiškai suprantama modernios Europos dabartis.
Jei švietimas siekia padėti ugdytis integraliai, visavertei ir oriai asmenybei, tai šiandien jau kalbame apie modulinį žmogų – globalizacijos augintinį: jis interpretuojamas kaip asmuo, nesiremiantis tradicine jo elgseną apibrėžiančia ir norminančia kultūra, jis priklausomai nuo situacijos konstruoja savo mąstymą ir elgesį, tokio žmogaus įsitikinimai gali nuolat keistis. Taigi nelieka jokių aiškių dominančių ir tradicijos tęstinumo. Mokykla, pedagogas negali likti vertybiškai neutralūs, anemiški: pilietiškumas, aiškios moralinės vertybės, patriotizmas, pareiga ir atsakomybė – švietimo dvasinis branduolys.
Tradicinę šeimos sampratą siekiama nuosekliai trinti, suabsoliutinant atskiro asmens įgeidį ir poreikį, neigiant atsakomybės ryšius. Tokiu būdu neigiama, kad šeima, tarnaudama gyvybei, nuolat stiprina visuomenę: šeimoje gimsta piliečiai ir joje gauna patirties, žinių, ir pavyzdžių apie tos visuomenės dorybes, kurios yra gyvybiškai svarbios pačios visuomenės vystymuisi ir išlikimui. Tokia neigimo ideologija naikina bent kiek suprantamą visuomenės raidos trajektoriją: viskas tampa vertinga tik čia ir dabar, jokios per laiką nusitęsiančios atsakomybės už šią kūriniją.
Lyčių lygybės teorijos neturi nustelbti švietime mūsų gyvensenos tradicijos.
Pirmaujame Europoje savižudybėmis, vaikų patyčiomis, alkoholio vartojimu ir t.t., gausėja jėgos ir brutalumo, cinizmo ir nepakantumo šalia esantiesiems. Kartu priekaištaujame, kad menksta patriotizmas, jaunimo abejingumas visuomenės reikalams, kad esame nemodernūs, vis garbinantys praeitį.
Dar dr. M. Lukšienė klausė, „ar ugdymas paveikus užbėgti šioms ir panašioms blogybėms ir mūsų gyvenimo šešėliams už akių, ar jis visiškai bejėgis. Čia kyla skaudus klausimas, į ką atsiremti ugdymui“.
Deja, jokios strategijos negali ir neturi pateikti mūsų veikimo scenarijų. Pedagogas pasmerktas ieškoti atsakymų į šiuos prasmės klausimus bei konstruoti unikalų savo veikimo būdą, kad visuomenė eitų kūrybos ir pažangos keliu, kad mūsų ateitis būtų gyvybinga ir moderniai tęsianti tradicijas.