Kaip viskas atrodytų, jeigu būtų iš tiesų norima padaryti gerą ir kokybišką urėdijų reformą: kad ir žmonės, ir regionai, ir valstybė išloštų?

Pradėkime nuo ekonominių argumentų. Lietuvos miškingumas per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį padidėjo visu dešimtadaliu ir pasiekė 33,5 proc. Medienos ištekliai šalies valstybiniuose miškuose per nepilnus du dešimtmečius padidėjo daugiau nei ketvirtadaliu - nuo 193 iki 261 mln. kub. m. Pagal miškų našumą šalies valstybiniai miškai yra pirmame Europos valstybių dešimtuke. Visos miškų urėdijos dirba pelningai, į valstybės biudžetą jos sumoka daugiau kaip 42 proc. visų pajamų (mokesčių ir pelno pavidalu), dar reiktų pridėti pinigais neišmatuojamą rekreacinę, ekologinę ir kitokią teikiamą naudą. Ir visa tai valstybei ir mokesčių mokėtojams nekainuoja nei cento.
Valdymo koordinavimo centro duomenimis 2016 m. urėdijų normalizuoto grynojo pelno marža siekė 17,7 proc., ir šis dydis yra ženkliai didesnis už energetikos ir susisiekimo sektorių rodiklius. Pagal miškų našumą pasaulyje įsitvirtinome 14, o Europoje – 10 vietoje!

Ką visi šie skaičiai reiškia? Pirmiausia tai, kad urėdijų sistema funkcionuoja neblogai. Netobulai, bet gerai. Ar gali ji būti dar geresnė? Žinoma gali, tik vietoj to, kad ją kas nors gerintų, einama destruktyviu keliu – ketinama sugriauti visą sistemą su viltimi, kad naujoji monopolinė struktūra bus geresnis dabar veikiančios sistemos rezultatas arba kitaip sakant – mums siūloma katė maiše.
Reformos šalininkai savo idėjas grindžia tik pigias lozungais ir iškraipyta informacija. Nuolat mėginamas rodyti Latvijos pavyzdys, kuris iš tiesų yra labai blogas pavyzdys Lietuvai. Dar šiek tiek skaičių: Latvijos miškų našumas nesiekia 200 kub. m/ha, Lietuvos – 250 kub. m/ha. Lietuvoje kasmet kertama mažiau negu 1,5 proc. medienos išteklių (kaip lenkų ir vokiečių), latvių apetitas didesnis, jis artėja prie 2 proc.. Daugiau kirskime Lietuvoje – daugiau ir pelno bus, efektyvumas dar didės, bet ar tikrai norime tai daryti?

Pajamas, gautas iš 1 ha miško, padaliję iš kirtimo intensyvumo, turime nenuginčijamą ekonominį rodiklį palyginimui. Jis Lietuvoje 2015 m. siekė 110,9 Eur/ kub. m. Kaimyninėse šalyse, kur valstybinius miškus valdo viena įmonė, šis rodiklis 25-30% mažesnis: Latvijoje – 84,6, Estijoje – 80,6, Švedijoje – 87,1 Eur/kub. m. Būtina pažymėti, kad Latvijoje, skirtingai negu Lietuvoje, į miškininkystės pajamas įskaičiuotos lėšos, gautos už durpių, žvyro, smėlio pardavimą. Be to, reformos šalininkai mėgsta nurodyti tik urėdijų sumokamus tiesioginius dividendus valstybei, bet pamirštama, kad jos dar sumoka virš 60 mln., eurų įvairių kitų mokesčių, plius niekas neskaičiuoja, kiek reinvestuojama į miškų atsodinimus ir t.t.

Ekonominių argumentų negriauti gerai veikiančios sistemos yra daugiau negu reikia, bet atkreipkite dėmesį, kad reformos stūmėjams – jie visiškai nė motais. Vietoj to imami tiesiog patinkantys skaičiai ir jais bandoma juodai nupiešti visą sistemą: pavyzdžiui, naujojo aplinkos viceministro Martyno Norbuto išplatinta politinė nuomonė, kurioje jis pasibaisėjęs 156 urėdijų sistemoje dirbančiais buhalteriais. Tik kiek jų liktų po reformos – nė žodžio, bet bandoma sudaryti įspūdį, kad jeigu jau tiek buhalterių, tai visa sistema yra beviltiška ir ją reikia griauti. Gal buhalterių ir per daug, bet ši problema lengvai išsprendžiama dešimtimi kitų būdų nei dabar siūlomas.

Man sunkiai suvokiamas dalykas su kokiu užsidegimu ruošiamasi sukurti milžinišką monopolinę miškų sistemą, kai dar visai neseniai su tokiu pačiu užsidegimu buvo naikinamas geležinkelių monopolis. Monopolinė sistema niekuomet nebus gera ir naudinga, nei valstybiniame sektoriuje, nei privačiame – jau vien to pakaktų, kad būtų ieškoma kitų reformos būdų, bet kažkodėl neieškoma. Vietoj to tiesiog juodinama visa miškininkų bendruomenė ir urėdijų sistema, netikę pavyzdžiai ir korupcijos atvejai pristatomi kaip sisteminė bėda ir bet kuris nesutinkantis su pasiūlyta reformos forma yra išvadinamas stagnatoriumi arba dar blogiau.

Tad kokia iš tiesų turėtų būti urėdijų reforma?

Kaip ir bet kurią reformą pirmiausia reiktų pradėti nuo deramo planavimo ir informavimo. Rengiant reformą ministerija nediskutavo ir nesitarė su miškininkų bendruomene ir netgi atsisakė (ir vis dar atsisako) svarstyti konkrečius kitus pasiūlymus. Atidžiai perskaičiau viską, kas viešai prieinama apie aplinkos ministro Kęstučio Navicko siūlomą reformą ir niekur nėra net elementarių, net preliminarių atsakymų į šiuos klausimus: kodėl neįvertinta miškų išteklių valdymo ir prekybos monopolizavimo įtaka parduodamos medienos kainoms? Koks bus reformos poveikis smulkiajam medienos verslui ir medienos ruošos įmonėms? Nėra jokių konkrečių argumentų, rodančių, kad įvykdžius reformą padidės miškų ekologinė, socialinė ir ekonominė nauda. Kaip reforma paveiks regionų socialinę ekonominę atskirtį ir kiek padidės nedarbas bei emigracija? Jeigu ministras neturi atsakymų į šiuos klausimus – tai jis visiškai nepasiruošęs ir akivaizdu, kad nelabai suvokia ką daro. Susidaro įspūdis, kad tiesiog vykdo jam duotą politinį užsakymą (nurodymą) ir tiek.

Bet tarkime, kad ministras visus atsakymus turi tik jų nesako. Antras būtinas žingsnis – tinkamas informavimas apie reformą. Ministerijos vadovybė ir su reforma dirbantis personalas turėjo po kelis kartus asmeniškai nuvykti ir kiekvienos urėdijos personalui paaiškinti apie reformą: ko iš tiesų siekiama, kokie bus pokyčiai, kaip pasikeis atlyginimai, kad viskas galiausiai bus į naudą ir t.t. Turėjo paklausyti ar bent jau išklausyti miškininkų bendruomenės pasiūlymų, nes jie neprieštarauja pačios reformos idėjai. Ir tam turėjo būti skirta labai daug dėmesio. Kodėl aplinkos ministras pats asmeniškai nepradėjo nuo to? Ką veikia jo patarėjai, viceministrai?

Kaip karšta bulvė išmeta reformos idėja į viešąją erdvę, nieko neišaiškinama, visi įsiutinami, o tuomet stebimasi, kad ministras miškininkų suvažiavime sutinkamas ne aplodismentais? O ko ministras ir tikrieji reformos sumanytojai tikėjosi šitaip elgdamiesi? Jeigu nors akimirką su kuo nors ministras būtų pasitaręs, tai būtų pradėjęs nuo tinkamo reformos informavimo, sunkaus ir atkaklaus reformos naudos aiškinimo tiesiogiai tiems, kuriuos ji palies. Vietoj to nuspręsta tiesiog kartas nuo karto pasirodyti eteryje ir apginti reformą per atstumą. Kaip ir buvo galima tikėtis, tokio elgesio rezultatas – prastas.

Būtent šiuo atžvilgiu reforma jau pasmerkta milžiniškam nepasitenkinimui ir kovai su ja. Kad ir kokie buvo geri norai (kuriais kelias į pragarą grįstas) – jie beveik neteko prasmės. Galbūt iš dalies reformos sumanytojai tai supranta, dėl to ir imamasi oponentų šmeižimo ir juodinimo, o ne nuoseklaus ir racionalaus darbo.

Reformos yra geras dalykas. Jos būtinos, kad nuolat judėtume į priekį, ieškotume geresnių būdų veikti. Urėdijų reforma irgi reikalinga, bet ne tokia kokia siūloma. Reikia ne naikinti neblogai veikiančią sistemą, o tiesiog sustambinti urėdijas (dėl to jų sumažėtų), kad jos ekonomiškai būtų stipresnės ir gyvybingesnės. Tikrai dalis urėdijų yra per mažos ir nebūtina joms pačioms pirkti visą miškų techniką – stambesni subjektai galėtų puikiai susitvarkyti su išaugusiais plotais. Taip būtų padidintas ir ekonominis jų efektyvumas – ir tai jau būtų žingsnis į priekį, o ne katė maiše. Jeigu viceministrui kliūva buhalterių skaičius – puiku, tai lengvai išsprendžiama problema, nes urėdijos visgi yra pavaldžios Aplinkos ministerijai. Kartu su generaline urėdija galima suvienodinti jų buhalterinių apskaitų tvarkymą arba daryti tai iš vieno centro ir t.t.

Sutinku, kad korupcija urėdijose taip pat problema, bet tai labai lengvai išsprendžiama su STT ir FNTT pagalba. Manau ir Prezidentė tikrai neprieštarautų jeigu šios tarnybos ateinančius metus daugiau skirtų dėmesio urėdijoms. Galų gale imtis griežtesnės vadovų atestacijos, įvesti vadovų rotaciją, imtis kitų korupcijos prevencijos priemonių. Prieš 20 ar net 10 metų Lietuvos policija tikrai turėjo didelių problemų su korupcija, bet niekas nesiūlė uždaryti visų komisariatų. Vietoj to buvo nuosekliai ir ilgai dirbama, kad korupcijos atvejai taptų vis retesni, o nebe taisykle. Vadinasi yra kitų būdų išspręsti problemoms – kodėl jų neieškoma ir nesiimama?

Negalima paskirų pareigūnų veiksmų ir blogo elgesio taikyti kaip taisyklės visiems tose institucijose dirbantiems. Niekas gi nesiūlo uždaryti visų ligoninių, nes dalis medikų ima kyšius. Štai galimai net Aukščiausio teismo teisėjas galėjo paimti kyšį, bet ar kas noras sako, kad visi jo kolegos tokie pat korumpuoti? Ne. Tai kodėl tas daroma su urėdijomis? Jeigu yra nelegali veikla – nedelsiant nušalinkite nuo pareigų, imkitės tyrimo, keiskit vadovus, nes priešingu atveju toks kalbėjimas tik oro gadinimas ir nieko daugiau.

Liūdna, bet kova dėl urėdijų reformos tapo visiškai politizuota, o ne grįsta argumentais ir naudos valstybei bei žmonėms siekimu. Besidomintys politika nesunkiai pastebėjo ir konservatorių reveransus prieš premjerą Saulių Skvernelį reformos fone. Kaip gražiai pasikeitė „opozicijos“ plokštelė, kai buvo pastebėta galimybė įsiteikti premjerui, suskaldyti valstiečius ir pakenkti dabartinei valdančiajai daugumai, nors pati partija būdama valdžioje aktyviai rūpinosi savo partiečių įdarbinimu valstybinėse institucijose ir įmonėse (prisiminkime „parašiutininkus“ Ignalinos AE uždaryme).

Viešųjų ryšių pagalba viskas bus paversta į juodą-baltą: arba tu už stagnaciją, arba už reformą. Arba tu už sistemos pertvarkymą iš esmės ją sunaikinant, arba tu tik už tai, kad ji liktų tokia kokia yra, ignoruojant vidurio kelią. Taip bus sėkmingai eliminuojami tie, kurie yra už reformą, bet prieš, kad viskas liktų kaip yra ir nesutinkantys su griovimu. Nes politiniam spektakliui tik tokia publika ir reikalinga: susiskaldžius ir be galimybės ieškoti kitų variantų.

Raginu gerai įsiklausyti į būtent tokios, kokia dabar siūloma reformos, šalinininkų argumentus ir jūs neišgirsite konkretumo, skaičiavimų – tik pavienius iš konteksto ištrauktus skaičius, lozungus ir abstrakčius siekius. Artimiausiais mėnesiais bus dešimtimis kartų pakartoti ekonominiai argumentai, kodėl reforma turi būti kitokia ir pamatysite, kaip jie visuomet atsimuš į sieną, nes darosi panašu, kad niekam jie iš tikro neįdomūs. Politinis spektaklis prasidėjo.