Galinga stichija neaplenkė ir taip jau stipriai pažeisto Gedimino pilies kalno – paslinko dar vienas šlaitas, specialistai kalba, kad situacija labai rimta. Ką tuo tarpu daro išrinktieji? Skėsčioja rankomis, sušaukia dar vieną darbo grupę – kuri taip pat žada kalną gelbėti paremdama tušinukais, atliksiančiais po kas savaitinio susitikimo.

Visą šitą absurdišką spektaklį puikiai papildo ir anksčiau įvykęs premjero ir 2 ministrų „pakazūchinis“ pasivaikščiojimas ant kalno, palingavimas galvomis ir net nesuvaidintas rūpestis, kad sutvarkyti kalnui reikia net 3 mln. eurų. „Ieškosim, žiūrėsim“, - nudelbęs akis kalbėjo S. Skvernelis.

Finalas – premjero grasinimai savo partijai, koalicijos partneriams ir net opozicijai, kad jeigu nepritars urėdijų reformai – atsistatydins. S. Skverneliui net nebelabai ir svarbu, kokia ta reforma ir bebus, svarbu, kad tik kam nors pritartų, tam net dar vienai savaitei pratęsta Seimo sesija. O kaip gi valstybės simbolis, kiekvieno turisto fotoobjektyvo tikslas, šalies pasididžiavimas, visiems gerai žinomos legendos objektas, praktiškai valstybės pradžios ir jos laisvės simbolis – Gedimino kalnas? Ar kas nors nuoširdžiai galvoja, kad S. Skverneliui ir jo svitai jis rimtai rūpi?

Jau net juokas nebeima, su kokiu cinizmu ir pasityčiojimu valdžia žiūri į kalno katastrofą. Esame vos ne per vieną rimtą liūtį nuo didelės nelaimės, o premjeras ramus, nors jau ir šiandien aišku, kad net jeigu kalnas ir nebeslinks (su Dievo pagalba), valstybės šimtmetį sutiksime su apdaužytu valstybės simboliu, kuris simboliškais įprasmins ką pasiekėm per 100 metų...

3 mln. eurų, leisiu sau pasakyti laisvai ir nevaržomai, yra tokie juokingi pinigai biudžetui (o dar tokiam tikslui ir būtinybei!), kad praktiškai bet kuri ministerija galėtų juos „atrasti” praktiškai tą pačią dieną, jeigu tik kas nors rimtai pareikalautų. Vadinasi nereikalauja. Vadinasi nerūpi.

Norisi kaukti, kaip Geležiniam Vilkui Gedimino sapne, kad tokia juokinga suma yra niekinimas mūsų šalies simbolis. Premjere, o jeigu jau pirmą kartą istorijoje ministerijų biudžetai – nepajudinami, gal teko ką nors girdėti apie Valstybės rezervą? Pinigai skirti tik dabar, nors galima skirti prieš savaitę, mėnesį, pusmetį. Gal jau net nebebūtų apie problemą ką šnekėti šiuo metu.

Negebėjimas sutvarkyti atrodytų tokio paprasto dalyko, kaip kalno slinkimas irgi yra simbolis: išsikerojusios biurokratijos, neatsakingumo, asmeninės atsakomybės vengimo ir t.t. Specialistai sako, kad Gedimino kalnas gali neatlaikyti dar vienos žiemos. Ar jūs suvokiate: VIENOS žiemos! O Pilių direkcija neturi pinigų, be Kultūros ministerijos ji nieko negali, Kultūros ministerija turi pinigų, bet be Premjero – nė krust. Dar yra aplinkos ministras, kuris kartu ant kalno vaikščiojo, bet jis gi ne prie ko, ar ne? Premjeras užsiėmęs įvaizdžiu ir urėdijom, ką jam ten kažkoks kalnas, kurį neva prižiūri Pilių direkcija ir kuris Vilniaus miesto teritorijoje, o Vilniaus miesto meras – dar vienas konkurentas politikoje. Ir kapstykitės mielieji, Premjeras turi ką veikti.

Vilniaus meras aišku irgi ne geresnis – kalną gelbėja kreipimųsi į prokuratūra. Taip ponai ir ponios. Kalnas griūva, slenka, kitos žiemos gal neatlaikys, o R. Šimašius sugalvoja, kad geriausias būdas įrodyti savo, kaip miesto šeimininko vertę, išsiaiškinti kas gi dėl to kaltas. Kai namas dega reikia gaisrą gesinti, o ne kaltų ieškoti. Bet iki tokios išminties mūsų valdžios vyrams ir moterims, panašu, kad toli.

Austrija, Norvegija, Slovėnija, Italija, ir kitos šalys kasdieną susiduria su slenkančiais kalnais, kas dieną jų specialistai tvirtina šlaitus, neabejoju, kad jie per pora dienų pasiūlytų geriausius laikinus sutvirtinimo sprendimus, kad stabilizuoti padėtį. Vėliau jau galėtų visi Lietuvos architektai metus kitus ginčytis, kaip dėl Valdovų rūmų, koks atstatymo planas geriausias, bet bent jau kalnas būtų išgelbėtas. Ką darom mes? Teisingai – nieko. Tiksliau: vėl mėtome atsakomybę vienas kitam, vėl nerandam pinigų, vėl darom tyrimus ir kurpiam strategijas vietoj to, kad tiesiog imtų ir tiems, kam priklauso – padarytų. O priklauso pirmiausia Premjerui ir bet kokie jo bandymai nuo to išsisukti yra verti kuo didžiausio pasmerkimo.

Vis galvoju, kaip viskas būtų, jeigu dabar būtų šlovingieji mūsų susitelkimo 1989-ieji, 1990-ieji, 1991-ieji metai? Tikriausiai toks premjeras, ministrai ir meras būtų žmonių su šakėm išnešti iš savo auksinių rūmų, o kalnas būtų sutvarkytas per savaitę: iš idėjos ir be atlygio. Deja, šiandien nebe tie laikai ir politikai jau gali sau leisti nebedaryt ir už nieką neatsakyti (bet visada turėti rankovėje kaltojo pavardę).

Kitąmet valstybės šimtmetis. Tik primenu, premjere.