Kalbu apie paskutinį kvailybės triumfą: sumanymą bausti po 100 eurų visus, kurie drįs pasirodyti viešoje erdvėje su daugiau nei 0,4 promilių venose. Kaip tik ateina Naujųjų metų šventė – skubėkit atšvęsti kaip esate įpratę, nes kitąmet šampano butelis su kaimynais lauke gali baigtis rimtomis baudomis.
Bet kokia priklausomybė yra tikrai baisi liga. Jos sunku atsikratyti, o ilgainiui negydoma ir netgi skatinama, ji gali pradėti veikti psichiką, realybės suvokimą. Priklausomybė nuo alkoholio – dažnai pasitaikanti. Neabejotinai per didelis alkoholio vartojimas yra didžiulė problema, atnešanti daug nelaimių patiems vartojantiems, jų artimiesiems ir visuomenei. Su ja reikia kovoti, bet kai pradedama kovoti prieš visus – tai jau kitos priklausomybės (retos, mokslui ir visuomenei dar nepažintos) išraiška – priklausomybės nuo blaivybės.
Kaip kitaip vertinti žmogaus požiūrį, kuris visur aplinkui mato tik pijokus, o kiekvieną alaus bokalą ar pora taurių vyno išgėrusį pilietį laiko potencialiai pavojingu visuomenei, automatiškai savo buvimu ir kvėpavimu žeidžiantį viešąją tvarką? Nežinau kokioje aplinkoje augęs Ramūnas, bet akivaizdu, kad normalių žmonių pavyzdžių jis matęs greičiausiai nedaug, todėl galbūt ir išvadas daro atitinkamas – visi latrai – visus bausti.
O gal viskas daug paprasčiau? Jei jau esi valdžioje, kodėl gi neįgyvendinus šalyje tokios tvarkos, kad pačiam gerai būtų – kiti prisitaikys, o kur gi jie dėsis? Gi teko jam girdėti apie Naisius, kurie paklūsta kažkokio vietinio pono valiai ir bet kokiai užgaidai. Kaime niekas neišgeria, į šventes žmonės tik blaivūs ateina – kodėl taip visa Lietuva negalėtų gyventi? Tereikia imti ir pakartoti tenykštę tvarką Lietuvos mastu! Gaila tik, kad Ramūnui niekas nepasakė, kad bandymai iš jėgos pozicijų pakeisti kitų mąstymą ir elgesį yra jau ta vieta, kur baigiasi demokratija ir prasideda autoritarizmas.
Yra ir dar kita versija apie pono Ramūno nenumaldomą norą nubausti bet ką, kas drįso savo kūną alkoholiu suteršti. Matote, ponui Ramūnui vaikystėje galimai į rankas pakliuvo kokia nors keista pseudofantastinė literatūra, kurioje buvo juodu ant balto parašyta, kad net vienas alkoholio lašas visam gyvenimui užtemdo protą ir tampi nebepajėgus priimti protingus sprendimus. Juk nebe reikalo tie lašai vadinami „velnio“, ar ne, Ramūnai?
Būtų galima ironizuoti be galo, jeigu tik tai padėtų, bet bijau, kad Ramūnui padėti gali tik jis pats. Juk niekaip nepasitaisysi, kol pats nepripažinsi problemos. Čia kaip ir su alkoholizmu.
Ramūnai, dėl šventos ramybės, gal jūs kada prisiverskite paragauti vieną gero vyno taurę (jeigu tik nėra rimtų priežasčių, kodėl negalite to daryti) – daugiau tikrai nereikia. Ne dėl manęs. Dėl tautos, kurią taip uoliai gelbėjate nuo jos pačios. Pamatysite, kad ji niekaip nesugadins jūsų klausomo koncerto ar žiūrimo filmo. Juk taurė vyno – normalus dalykas pasaulyje diplomatiniuose santykiuose ar per parodų bei filmų pristatymus.
Ramūnai, nesupraskite klaidingai, jūsų „šventas karas“ prieš girtuoklystę – sveikintinas, tačiau kai į kovą imama įtraukinėti absoliučiai visus, kurie drįso tūkstantmečius vartojamo gėrimo bent paragauti – jau absurdas. Gyvenimą sau ir mums jūs tikrai palengvintumėte, jeigu išmoktumėte pasirinkti: prieš ką kovoti verta ir garbinga, o prieš ką – tiesiog karikatūriška.