V. Mazuronis. Kodėl socialdemokratai bijo šauktinių?

 (82)
Paskutiniu metu mūsų aukščiausi šalies pareigūnai socialdemokratai vis ką nors įdomaus pasako apie šauktinius.
Valentinas Mazuronis
© Asmeninio archyvo nuotr.

Ministras Juozas Olekas nėra įsitikinęs, kad šaukimą reikia vykdyti ir po penkerių metų, o Premjeras Algirdas Butkevičius pareiškia, jog privalomoji karo tarnyba padidino emigracijos mastus. Šauktinių klausimas ir taip kelia daug diskusijų visuomenėje, bet panašu, kad politikai jokio aiškumo net nesistengia įvesti.

Krašto apsaugos ministras J. Olekas vis kelia abejonių dėl šauktinių reikalingumo po penkerių metų. Tokią nuomonę galima susidaryti po Krašto apsaugos ministerijos (KAM) išplatinto pranešimo, kuriame KAM siūlo nesvarstyti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko iniciatyvos vykdyti šaukimą į Lietuvos kariuomenę 2020-2021 m.

Gerbiamas krašto apsaugos ministras argumentuoja, kad dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos po penkerių metų spręsti dar per anksti, jis siūlo apie tai galvoti tik po 2-3 metų. Bet kam tiek delsti? Juk kiti aukščiausi šalies pareigūnai palaiko A. Paulausko iniciatyvą, palaikau ir aš. Jei nuspręstume vykdyti šaukimą po penkerių metų, jaunuoliai iš anksto žinotų ir galėtų tiek fiziškai, tiek psichologiškai pasiruošti karo tarnybai.

Keista, jei būdamas krašto apsaugos ministru J. Olekas nesuvokia, kokią naudą šauktiniai gali atnešti krašto gynybai. Kyla klausimas, kiek dar dalykų ministras apie gynybą nesupranta... Tokiu krašto gynybai neramiu ir sudėtingu mums laikotarpiu tai yra pavojingas dalykas.

Prisiminkime tai, kad 2008 m. būtent J. Olekas, vadovaudamas Krašto apsaugos ministerijai, iniciavo rezoliuciją, kurioje pasiūlė pereiti tik prie profesinės karo tarnybos. Iš tiesų, tuomet atrodė, kad Lietuvai (apskritai NATO) jokie pavojai negresia ir negrės. Tokiu keliu pasuko ne tik Lietuva, bet ir nemažai kitų valstybių, visi mažino gynybos biudžetus. Neneigsiu, kad ir aš tuomet buvau panašios nuomonės. Skeptiškai sutikau ir žaibišką Valstybės gynybos komiteto sprendimą grąžinti šauktinių kariuomenę, bet besikeičianti situacija ir tarptautinė padėtis įtikino, kad tai buvo reikalingas (nors ir neišbaigtas) sprendimas.

Šiandien situacija tokia: vyksta įvairūs regioniniai konfliktai, didėja teroristinių išpuolių skaičius, Europa ir visas pasaulis tampa vis labiau nesaugūs, todėl mes turime būti tinkamai pasiruošę reaguoti į įvairius iššūkius ir grėsmes. O tam tikslui labai pasitarnautų šauktiniai.

Žinoma, dėl privalomosios karo tarnybos dar reikia daug ką išsiaiškinti ir priimti reikalingus bei protingus spendimus. Pavyzdžiui, galime pagalvoti apie šauktinių ir profesionalų santykį, pastarųjų skaičiaus didinimą, nes visais atžvilgiais turime pripažinti, kad jie yra geresni kariai. Būtų galima kalbėti bei spręsti klausimą ir dėl privalomosios karo tarnybos laiko trumpinimo, galbūt, tada jaunuoliams kariuomenė taptų patrauklesnė? Reikia dėti visas pastangas, kad šauktinių vietas užimtų savanoriai bei toliau didinti socialines (realias) garantijas atitarnavusiems, o ne tepridėti mistinį papildomą balą einant į valstybės tarnybą...

Galiausiai, jų likimai neturi būti sprendžiami loterijos principu – tai netinkamas kelias. Arba karinė tarnyba turi būti privaloma visiems jaunuoliams po mokyklos, arba jos nereikia visai. Suprantu, kad atstatant šauktinius reikėjo išplėsti amžiaus ribas, įtraukti jau aukštąjį mokslą baigusius ir t.t. Bet po 4 metų to nebereikės. Gal verta į tai atsižvelgti? Kariuomenė yra ir tam tikra jaunimo ugdymo priemonė, kuri motyvuoja, moko atsakomybės ir disciplinos. Jaunam žmogui tai labai tinka, o vyresni visuomet panorėję galės (ir būtų nuolat skatinami) tapti savanoriais.

Susidaro įspūdis, kad mūsų politikai artėjant rinkimams bijo visuomenės nuomonės ir laikosi kvailo principo, kad ruoštis gynybai nereikia, nes esą jokių grėsmių nematyti. Galiu drąsiai teigti, kai tai yra neteisingas mąstymas. Gal nustokime blaškytis ir mėginti ieškoti įvairių nepagrįstų argumentų šauktinių klausime, kurie dar labiau atgraso jaunuolius nuo privalomosios karo tarnybos ir suteikia papildomo džiaugsmo mūsų priešams.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

E. Vareikis. Vabalai košėje arba mintys apie (ne)ratifikuojamą Stambulo konvenciją (54)

Lietuvos Seime prieš savaitę vyko diskusija apie nevienareikšmiškai vertinamą Stambulo konvenciją, kurios pilnas pavadinimas yra Europos tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo. Ji pasirašyta prieš šešerius metus, pasak konferencijos organizatorių , tikimasi greito ratifikavimo ir Lietuvos Seime.

V. Čmilytė-Nielsen. Reali, o ne popierinė pagalba nevaisingoms poroms (27)

Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimas buvo didžiulis žingsnis pirmyn vaisingumo sutrikimų turinčioms poroms. Praėjus pusmečiui atėjo laikas apžvelgti, ar nevaisingoms poroms teikiama pagalba yra efektyvi, kaip įstatymas veikia praktikoje.

R. Žakaitienė. Ar tikrai reikalinga aukštojo mokslo reforma? (55)

Dažnai šiuo metu kalbame apie talentų pritraukimą, bet dar per retai apie talentų išlaikymą. Lietuvių, pasirenkančių studijuoti užsienio universitetuose, skaičius kasmet auga. Pagrindinė to priežastis – aukštesnė studijų kokybė.

A. Maldeikienė. Valdžios kurtumo kaina (155)

Birželio pradžioje Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje finansų ministrui Viliui Šapokai uždaviau, atrodytų, paprastą klausimą: kokia pajamų suma keturių asmenų šeimą (tėveliai ir du vaikai) jau padaro pakankamai turtinga, kad ji galėtų pradėti mokėti didesnius mokesčius.

R.J. Dagys. Strategiškai siekiame proveržio mokslo srityje? Ne. (30)

Kalbos apie vykstantį ir būsimą proveržį technologijų, biomedicinos, fizinių mokslų srityse yra tapęs beveik gero skonio ženklu tarp aukštesnio rango šalies politikų.