Ši banga pasirengusi nušluoti ne tik Lietuvos įsipareigojimą Europos Sąjungai dėl laisvo kapitalo judėjimo, bet ir ketinimus įsivesti bendrą valiutą. Sėkmingai surinkus parašus referendumui dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, toliau tikriausiai bus bandoma rinkti dėl euro, po to anksčiau ar vėliau ateis metas ir pačiai stojimo sutarčiai, nes būtent ji iš esmės ir yra pagrindinis tikslas.

Viskas apkaišyta taip, kad net nedrąsu ką nors pasakyti prieš: tautos valia, suverenas, tiesioginė demokratija, rūpestis, kad mes čia patys būtume šeimininkai ir pan. Bet štai įdomus sutapimas: tarp aktyviausių referendumo ir savarankiškos Lietuvos kovotojų - Viktoras Uspaskichas ir jo dešinioji ranka Loreta Graužinienė. Ir tai - vargu ar vien flirtavimas su rinkėjais.

Labiau panašu į tai, kad ši sykį sutampa tikslai - mūsų radikalų ir tų jėgų, kurios labai norėtų įkalti pleištą tarp Vilniaus ir Briuselio ir pažiūrėti, ar iš to ko nors neišeis. Kol kas sekasi visai neblogai: iniciatyva - perimta, valdžia - sutrikusi, tiems, kas turi kitokį požiūrį, jau nesibodima pasiūlyti ir į snukį.

Organizuoti referendumus ir jų metu spręsti interesų grupėms rūpimus klausimus yra neginčytina piliečių teisė, ir būtent todėl ir aš, kaip ir daug kitų Seimo narių, palaikau siūlymą, kad būtinas parašų skaičius būtų sumažintas iki 100 tūkstančių ir tauta pagaliau būtų realiai įtraukta į valstybės valdymą. Dėl tos pačios priežasties aš balsuosiu ir už Seimo nutarimą, skelbiantį referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiamas.

Tai yra demokratinis procesas, ir būtų nesąžininga jam užtrenkti duris. Tačiau, prisidėjęs prie šio proceso, aš jausiu dar didesnę pareigą nepalaikyti to, kas siūloma, ir kviesiu nepalaikyti kitus. Tai - tokia pati kiekvieno iš mūsų teisė, kaip ir tų asmenų, kurie šiandien jau kalba tautos vardu ir pamiršta, kad didžioji dalis iš 2,6 milijono balsuotojų savo žodžio dar netarė.

Mūsų, nesutinkančiųjų, pareiga - atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad grupė bendrapiliečių, pasinaudodama per daugelį metų šalyje susikaupusiu nepasitenkinimu bei nusivylimu, siekia pakeisti strateginį valstybės kursą, o gal ir konstitucinę santvarką.

Kai kam šitoks vertinimas neabejotinai nepatiks, politikams dėl to gal net nukentės reitingai, tačiau nėra kitos išeities kaip kalbėti, kad Lietuva, atsiribodama nuo savo euroatlantinių įsipareigojimų, ne susigrąžins "tikrąjį suverenitetą", kaip dabar tvirtinama, o liks viena, negalinti apsiginti nuo didžiųjų kaimynių pretenzijų (o jas pareikšti gali bent trys valstybės) ir galiausiai neišvengiamai pateks į Rytų įtakos zoną. Dramatiškiausia čia tai, kad į sumanymą keisti valstybės kursą mūsų visuomenėje daug kas gali pažvelgti perdėm abejingai ar net įvertinti kaip panacėją nuo visų dabarties sunkumų.

ES galimybės jau žinomos ir, deja, nepateisino visų lūkesčių, nemažai daliai žmonių, net buvusių ištikimų šalininku, Briuselis kelia alergiją dėl vertybinių sumetimų, kiti jo neapkenčia dar nuo sovietinių laikų - fonas, kuris turėtų priversti suklusti. Maža to, šios antieuropietiškos nuotaikos turi svarų politinį palaikymą ir tarp valdžioje esančių partijų, tik jos vis dar nesiryžta to atvirai deklaruoti - ligi tam tikro meto. Pažvelgus į tai kaip į visumą, aš, dėtas mūsų valstybės vadovais, ramiai nemiegočiau.

Kadangi pasirengimas referendumui sutampa su Prezidento ir Europos parlamento rinkimais, Lietuvos narystė Europos Sąjungoje neišvengiamai taps karščiausia šiu rinkimų tema. Tai - pozityvi reikalo pusė.

Prieš dešimt metų, Lietuvai stojant į bendriją, atvirą ir konstruktyvų dialogą su visuomene pakeitė "Vilniaus prekybos" alus ir skalbimo milteliai, vėliau ES idėja buvo paversta propagandiniu barškalu, primenančiu sovietinių laikų įpročius.

Šią padėtį ištaisė pati visuomenė, pateikusi valdžiai tokį galvosūkį, kokio ji ligi šiol neturėjo. Tikėsimės, kad šitas iššūkis pagaliau paskatins visus susimąstyti, taip pat įtikinamai paaiškinti, kas gi pastatyta ant kortos.