V. Matulevičius. N. Venckienės ekstradicija – kaip tiksinti bomba

 (263)
Ieškoti nuo teisingumo pasislėpusių asmenų prokurorus ir ikiteisminio tyrimo pareigūnus įpareigoja ne vien jų gera valia, bet ir Baudžiamojo proceso kodeksas, turintis įstatymo galią.
Vytautas Antanas Matulevičius
Vytautas Antanas Matulevičius
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Ligi šiol šio reikalavimo buvo stengiamasi laikytis, pareigūnų pastangomis buvo sėkmingai surandami ir parsigabenami net ir atokiausiuose kraštuose pasislėpę bėgliai. Kad sistema veikia, akivaizdžiai patvirtino lietuviškojo Madoffo – Gintaro Petriko – susigrąžinimas iš JAV, kai neišgelbėjo nei pasikeista tapatybė, nei ryšiai su mūsų politikais.

Juo labiau niekas neabejojo, kad sistema suveiks prieš garsiąją Lietuvos pabėgėlę Neringą Venckienę, laikomą kone pagrindine Garliavos įvykių kaltininke. Tuo buvo įsitikinę net jos šalininkai, kurie manė, kad visų persekiojamos moters sugrąžinimas – tik laiko klausimas.

Tačiau, vienų nuostabai, kitų džiaugsmui, kažkas netikėtai paspaudė mygtuką „Stop“, ir sistema užstrigo.

Per beveik trejus metus, praėjusius nuo N.Venckienės dingimo, net nebuvo paskelbta jos tarptautinė paieška.

Per šį laiką nepasinaudota ir dvišale Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ekstradicijos sutartim, nors ir turima duomenų, kad N.Venckienė gyvena būtent JAV ir ten net labai nesislapsto.
Užuot pateikę nusikaltimų įrodymus ir paprašę bėglę grąžinti, prokurorai treti metai rašinėja raštus JAV institucijoms, prašinėja iš jų duomenų, kažką tikslina, bet taip ir nežengia žingsnio, kuris leistų JAV pareigūnams bei teismui pradėti ekstradicijos bylą.

Pažadas išrašyti senolius JAV slaugančiai ekspolitikei Europos arešto orderį yra tik dar vienas štrichas, iliustruojantis tai, kas vyksta.

Bet visi žinome, su kokiais nusikaltimais prokurorai sieja garsiąją bėglę. Jau vien dėl to ji turėtų būti jų geidžiamiausias trofėjus, kurio būtų ieškoma dieną naktį. Tačiau jie ne tik kad neieško, bet dar ir eina aplinkeliais, kad netyčia staiga neužkluptų.

Tai – dar vienas fenomenas ilgame nesusipratimų bei tragiškų keistenybių sąraše, lydinčiame Kauno žudynių, pedofilijos ir kitas su tuo susijusias bylas. Paklausiau apie tai vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio, nes prieš tai nesulaukiau įtikinančio atsakymo iš buvusio prokurorų vadovo. „Klauskite ne manęs, o tuose rūmuose,“ – iškalbingai šyptelėjo ministras. „Tais rūmais“ valdžios kabinetuose vadinamas tik pastatas Daukanto aikštėje.

Bet nejaugi nurodymas neieškoti N.Venckienės – prezidentės Dalios Grybauskaitės nuopelnas? Ir ji ir yra tas asmuo, kuris paspaudė mygtuką „Stop“? Jei iš tikrųjų (o ministras turbūt žino, ką sako), tai tuomet terandu tik tokį paaiškinimą: valstybės vadovė jaučia kaltę, kad nesugebėjo apginti, nors ir ne sykį bandė, ir bent šitaip grąžina skolą. Tragiškas pavyzdys, kokioje padėtyje gali atsidurti net ir aukščiausia šalies pareigūnė, kuri žino, kas vyksta, bet yra priversta nusileisti ir gelbėti padėtį einant aplinkiniais, gal ir su Konstitucija ne itin suderinamais takais.

Tačiau yra vienas „bet“: jeigu prezidentė turėtų tokią įtaką prokurorams, kad galėtų nurodinėti, ko ieškoti, ko – ne, ligi N. Venckienės pasitraukimo iš Lietuvos vargu ar būtų priėję. Vadinasi, turi būti ir kitos priežastys, dėl kurių ekstradicijai nesiryžtama.

Viena iš jų gana akivaizdi: prokurorai neturi eksportinio bylų varianto. Yra tik tas, kuris skirtas vietinei rinkai – su nesmurtinėmis mirtimis, išguldžiusiomis pagrindinius bylų dalyvius, su tėvo tyčia prasimanytu dukrelės tvirkinimu, palikusiu jį be motyvo žudyti (žudė, nors ir žinojo, kad pats prasimanė?), su jo ir sesers paskelbimu nusikaltėliais be teismo ir kitais akį badančiais prieštaravimais ir pažeidimais, kurių niekas nepašalino ir neištaisė. Ir staiga paaiškėjo, kad visa tai gali tekti pateikti eksportui, ir dar į šalį, kuri garsėja išskirtiniais reikalavimais tokiai produkcjai. Pažiūrėsim, kaip prokurorams seksis patvirtinti savo versijas JAV teisme ir ar jie apskritai kada nors ryšis tokiam išbandymui.

Šio išbandymo turėtų su nerimu laukti ir tie teisėjai, kurie jau priėmė gerai žinomus sprendimus, taip pat mūsų politikai, prisidėję prie Seimo narės persekiojimo. Ant kortos iš tiesų pastatyta kaip niekuomet daug. Jeigu JAV atsisakytų išduoti N.Venckienę ir jai suteiktų politinį prieglobstį, šis sprendimas, nors neturėdamas galios Lietuvos jurisdikcijai, turėtų itin toli siekiančias politines pasekmes valstybei. Milžiniškas JAV kaip teisinės ir demokratinės šalies autoritetas išprovokuotų Lietuvoje giluminius procesus, kurių veikiama visuomenė ne tik kad atmestų oficialią Garliavos įvykių versiją, bet ir pradėtų kelti konkrečių politikų, teisėjų bei prokurorų atsakomybės klausimą. Taigi, tai galėtų virsti, pavartojant kai kurių politikų mėgstamą žodį, tokiu „apsivalymu“, kokio šių laikų Lietuva dar neregėjo.

Jau vien tokia tikimybė leidžia manyti, kad norinčiųjų prieiti prie „Stop“ mygtuko gali būti net ir daugiau, nei čia išvardijome. O kol kas turime patinę situaciją, kai N. Venckienės apsisprendimas laikytis kuo atokiau nuo mūsų valstybės paradoksaliai sutampa su ją kaltinančiųjų interesu vilkinti laiką.

Skirtumas tik tas, kad N. Venckienė jau ko gero padarė viską, ką gali, o kita pusė dar tik atlieka namų užduotis. Svarbiausioji tarp tų užduočių – pasinaudoti bėglės nebuvimu ir sutriuškinti ją ne tiesioginėje teisminėje kovoje, o per šalutines kitų asmenų bylas, kuriose ji net neturi jokio procesinio statuso, taigi, ir teisės gintis. Šis genialus, KGB mokyklą primenantis metodas jau buvo išbandytas priimant ne vieną sprendimą, telieka palūkėti ir įsitikinti, ar, atėjus metui, tai padarys įspūdį ir JAV teismui.

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Politiko akimis

V. Gapšys. „Brexit“: ką sieks išsaugoti Europos vadovai? (90)

Gimusi iš Europos ekonominės integracijos, Europos Sąjunga vis giliau žengė į valstybių suverenių galių daržą siekdama tapti stipresne politine sąjunga. Galime tai teisinti tuo, kad ekonominė sąjunga negalima be politinės integracijos, tačiau tai nebūtinai įtikina piliečius bei nepaaiškina, kur yra tos politinės integracijos ribos.

V. Landsbergis. Šiandienos rytdienos pagrindinis klausimas (475)

Sala prie Europos – ar integrali, gyvybiškai svarbi sau pačiai ir visoms demokratijoms Atlanto sąjungos dalis.

D. Šakalienė. Melas, didelis melas ir PPP (60)

Šįryt sužinojome, kad Jungtinė Karalystė palieka Europos Sąjungą. O praėjus vos valandai po referendumo rezultatų paskelbimo laidoje „Labas rytas, Britanija”, Nigelas Farage'as be menkiausio sąžinės priekaišto išpila, kad vienas iš svarbiausių #Brexit kampanijos už išstojimą iš ES argumentų buvo melagingas.

Quo vadis, Europa - 2? Dieve, saugok Europą (66)

Po Nyderlandų referendumo savo straipsnyje „Quo vadis, Europa“ klausiau, ar tai nėra pabaigos pradžia. Šiandien, po Brexit pergalės, galiu tik konstatuoti, kad posūkis į blogį, kuris prasidėjo krikščioniškų šaknų, savo identiteto atsisakymu 2007 m.

G. Jakavonis. Dar kartą apie desovietizaciją (32)

Pasikartosiu. Kas juokiasi iš žmonių, augusių, dirbusių ir gyvenusių sovietiniais laikais – neturi širdies. Bet tie, kurie ragina grąžinti tuos laikus – neturi proto...