Beje, kokią? Žinia, bolševikų.
O gal ji tiesiog nepavyko? Bolševikui nepavyko, juk būna.
Deja, tai vis dar karščiuojanti kai kurių tinginių, girtuoklių ir smurtininkų šalis. „Ir liūdna, ir nuobodu, ir nėra kam į snukį tvoti“. Fundamentalus folkloras, rusų liaudies klasika.
Šalis, tai yra, jos viršininkai, platino savo smurtą artimoj aplinkoj kaip chroniškai ligoti užkariautojai, mažesniųjų žmogėdros.
Didysis kvaišalas veržėsi plėstis ir plėstis. Iki visų jūrų! – skelbė carai. Sekė karai.
„Mūsų kelias – bolševiko kelias
aplink žemę keturis kartus!“
Čia jau mūsiškė vargšė laikinai pasipūtus mergaitė....
„Apsistosim, kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai sužydės!“ – paklaikęs būtų toks fundamentalizmas, kurį skelbė toji pati tovariščių apsvaiginta poetė. Dabar žemiečiai nori statyti jai paminklą.
Tegul tie 300 žemiečių užkariauja Vilnių ir pastato paminklą vilniečiui Feliksui – šalia Petro.
Vis dėlto nesam dar stepė, dar ne visą smegenyną užleidom Sosnovskio barščiais.
„Nestinga mums Turkijos kranto, nereikia nė Afrikos mums!“ – skambėdavo tokia sovietų taikos šalininkų daina, tik jau labai seniai užgeso, niekur neišgirsi. Neaktuali.
Stinga vai stinga mums Turkijos ir kitos Afrikos kranto! – tokia nūnai šiurpoka Eurazijos tikrovė. Aleppo – naš.