V. Landsbergis. Rusija kaip tikėjimas

 (272)
Rusijos jokiais masteliais neišmatuosi, protu nesuvoksi. "Rusija galima tiktai tikėti". Tokia graži idėja nėra tik poeto žodžiai, ji plaukia per ilgaamžę carų valstybės egzistencinę filosofiją, artimą religijai, kurią išties verta suprasti. Tada nebus vargo suprasti dar vieną nūdienį carą, galbūt paskutinį. Parengusį Didžiąją Kiniją, maždaug iki Uralo.
Vytautas Landsbergis
Vytautas Landsbergis
© DELFI (M. Ažušilio nuotr.)

Pirmiausia suvokim, kad šio straipsnelio pradinė, gana žinoma ir rusų mąstytojų mėgiama sentencija tėra apgaulė, širdžiai malonus mitas, pateisinąs, kodėl tiek daug Rusijos patriotų atsisako proto. Jie myli Galatėją - savo virtualią iliuzorinę konstrukciją. Sutinka dėl jos skursti, badauti, kentėti tironijas. Kariauti, mirti – kodėl ne. Kad tik būtų kuo didesnė geografiškai. "Dėl tokios Rusijos norisi ir gyventi, ir mirti, ir žudyti", - parašė prieš dešimtį metų Kremliaus guru Aleksandras Duginas. Parašė, beje, kito proteguojamo autoriaus knygoje "Trečioji imperija", kurios apykvailiai Vakarai nė nepastebėjo. Taip atėjo imperijos karas prieš Gruziją ir "Krymas mūsų!" - didėlesnis hegemono žingsnis į didįjį tikslą.

Dabar ir kitiems, pirmiausia vokiečiams, peršama analogiškas nemąstymo kelias. Mylėk Rusiją, kad ir kokia ji būtų. Visai nuoseklu, kad savo paties bejėgiškumo pavergtas protas (captive mind) moduliuoja į pseudoreligiją. Rusizmas, komunizmas, rasizmas, nacizmas, vėl rusizmas. Netoli, visokeriopose dykumose ir džiunglėse, dar fermentuojasi islamizmas.

Naujosios politinės religijos, užkrėsdamos net milijonus, turi visai panašių, tiesiog tapačių siauro sektantiško fanatizmo bruožų.

Pažvelkim šiuo kampu į putinistinę Rusiją kaip pavyzdį; be to, ji yra nūnai didžiausia ligšiolinės kritinio proto ir atjautos civilizacijos grėsmė. "Jei laukia muštynės, smok pirmas". "Ką primušė – tas ir kaltas". Tai dabartinio Rusijos vado auksinės mintys, behavioristinis 21 amžiaus "Mein Kampf". Verta suprasti. Sparčiai veisiasi „putinversteheriai“.

Neseniai šen ten prisimintos 25-osios metinės to "kruvinojo sekmadienio", kai sovietų kariuomenė, vyriausiajam vadui M. Gorbačiovui leidžiant ir stebint, žudė beginklius žmones Vilniuje - atkurtą nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos sostinėje. Demokratinė Lietuva atsilaikė ir nugalėjo. Jos pusėje stojo 700 000 maskviečių, išėjusių į gatves su šūkiais "Laisvę Lietuvai!", "Rankas šalin nuo Lietuvos!," "Šiandien Lietuva, rytoj Rusija!" Raudonoji imperija aižėjo ir griuvo toliau. Vokiečių tautai buvo palankus laikas laisvintis ir vienytis. Ar prisimena tai kas nors ferštejerių Vokietijoje?

Rusija "protu nesuvokiama" dar ir todėl, kad ji yra tolydžio auganti, neapibrėžta teritorija. Taip ji save suvokė šimtmečiais, taip skambėjo ir Stalino priesaika prie Lenino karsto: "plėsti Sovietų Sąjungą". Kai Baltijos šalys 1988 m. kilo į laisvę iš "praplėstos" SSRS, girdėjome Lietuvoje apsilankiusio sovietų ideologo aiškinimus, neva jiems kyla problemų dėl "centro" ir "teritorijų" prieštaravimų. Turėjome atsakyti Vilniuje piketais: "mes ne teritorija, mes - tauta!"

Deja, teritorinis mąstymas Kremliuje nepasikeitė. Kaip tik dėl jo posovietinis Rusijos teritorijos sumažėjimas yra skelbiamas didžiausia visos žmonijos (?) tragedija. Savo ruožtu, Ukraina arogantiškai nelaikoma tauta, o jos užpuolimas ir karas, tai neva Rusijos ir Vakarų ginčas dėl strateginės teritorijos arba įtakų zonos. Rusija (kurią reikia suprasti) mat negalinti pakęsti jokio valdų sumažėjimo, o kur tai įvyko, reiktų atsiimti.

Teisėti lūkesčiai, Krymas yra šios geopolitikos ženklas. Valdoms reikia jėgos - kariuomenės ir pinigų. Daug kas nenori matyti, taip pat Vokietijoje, kad V.Putinas nuosekliai rengia savo tautą, ypač jaunimą, karui. Tai ne tik didžiavalstybinės ideologijos organizacija "naši" (kitaip "Putinjugend"), ne tik žiaurūs Čečėnijos ir kitų karų veteranai, bet ir platesnės "rusų pasaulio" fanatikų kohortos rengiamos mirčiai ir užkariavimams. Mat, žemių plėtra, kaip ir carų laikais, tebėra tos šalies, gal net tautos, buvimo prasmė. Liautis plėtus valdas reikštų bejėgiškumą, stagnaciją ir „pasidavimą“; tradicinė galvosena to neleistų, nebent Rusijoje įvyktų vertybinė reorientacija ir atitinkama politikos revizija. Tačiau dabartinis režimas to neleis. Ne, niekada! Revizionistus šaudysim ant Maskvos tilto.

Kovai reikia priešo, tad šventajai kovai - prakeikto priešo. Maskva tolydžio, ir šiomis dienomis vėl griebiasi "priešų" definicijų fundamentalizmo. Stebėtinas artumas islamiškoms psichikos atmainoms. Kaip ir jiems, nelabieji rusiškos Rytų galybės priešai - Vakaruose. Vakarai! Jie, ypač JAV, viską daro, kad pakenktų Rusijai. Todėl Kartagina turi būti sunaikinta. Kai dabartinis Rusijos vadovas dar tik rengėsi pagrindinei savo profesijai, jo aplinkos profesoriai savo kodiniuose žvalgų pranešimuose JAV vadino Kartagina. Tai irgi istorinis romėniškas išsilavinimas, kuris išlieka. Su šiuo fundamentaliuoju antivakarietiškumu susijęs ir jau kelintas apsėstųjų "ėjimas į Aziją", kad būtų vėliau paimta Europa. Pražūtinga kryptis pačiai Rusijai, nes vienintelė jos išlikimo perspektyva yra būti su Europa, ne prieš Europą. Kas galėtų Putinui paaiškinti, gal draugai vokiečiai? Rusijos pastangos įtakoti ir modeliuoti, ypač per vokiečius, tariamai europinę "Rusijos politiką" turi būti matomos be iliuzijų. Sovietų laikais ji vadinosi "Ostpolitik". Dabar: "Die Deutsche Russlandpolitik".

Tos pastangos nėra bevaisės. "Dėl Ukrainos kalti Vakarai"( Rusija ir H. D. Genscheris). Regis, jei Maskva puls Baltijos valstybes, kam nors, pirmiausiai Putinui, kalti vėl bus Vakarai. Nereikėjo padėti baltijiečiams gintis nuo Rusijos bolševikų revoliucijos jau 1918-1919 metais. Vokiečių klaida. Gal tos "teritorijos" būtų likusios rusų imperijos sudėty, gal jau būtų kolonizuotos, ir šiandien nereiktų kalbėti apie kaskart naujas Jaltas. Arba štai nuolat peršama tezė: Europos politiką - tik su Rusija! Tai reiškia: tik pagal Rusiją. (Kitaip būsią neproduktyvu – rusų diplomatai kartoja tai keliskart per dieną). O tai reiškia: įsiteikiant, pataikaujant, pralošinėjant po truputėlį.

Todėl aš sakau: geriau be Rusijos, negu po Rusija. Reikalinga ne separatistinė "Vokiečių", bet konsoliduota "Europietiška demokratinė Rusijos reikalų politika". Tik taip mes visi padėsime ir Rusijai, ir Europai.

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Politiko akimis

A. Armonaitė. Metas atsipeikėti po „Brexit“ (5)

„Brexit“ faktui dar net neįvykus Didžioji Britanija jau moka milžinišką kainą: istorinis svaro sterlingo kritimas, Didžiosios Britanijos smukimas iš penktos pasaulio ekonomikos į šeštą vietą, savo pozicijas užleidžiant Prancūzijai, gili politinė krizė ir rizika prarasti vieningą valstybę.

R. Budbergytė. Dalijimosi ekonomika: galvos skausmas ar naujos galimybės? (10)

Naujausias „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad beveik kas penktas europietis yra bent kartą išbandęs dalijimosi ekonomikos paslaugas ar pats tokias teikia: išnuomoja nenaudojamus daiktus, kambarį ar butą, laisvu laiku nesibodi padirbėti taksistu ir pan.

A. Zuokas. Turime galimybę tapti tais, pas kuriuos atvažiuoja, o ne iš kurių bėga (74)

Kaip buvęs Vilniaus meras, parašiau laišką tokioms įmonėms, kaip Morgan Stanley, HSBC, CitiBank ir UniCredit, su kurių vadovais yra tekę bendrauti ir kurios yra paskelbusios, jog planuoja perkelti dalį darbo vietų iš Jungtinės Karalystės į kitas šalis. Atkreipiau dėmesį į Lietuvą, garsėjančią kaip didžiausias paslaugų centras rytų ir vidurio Europoje, ir jos galimybes.

D. Kuodytė. Eitynės už lygybę baigėsi, Seime prabudo moralės ir šeimos „sergėtojai“ (65)

Nemalonu būti to dalimi, bet jau daug metų su pertraukomis Seime tęsiasi serialas, kuris meksikietiškai skambėtų „Kaip šventi Seimo nariai šeimas gynė“, o trumpai lietuviškai vadintųsi tiesiog „Valdžia prieš žmones“.

V. Mazuronis. Diena po „Brexit“ – proga pasirūpinti savo žmonėmis (32)

Didžiosios Britanijos gyventojams nusprendus, kad jie nebenori būti 28 valstybes vienijančio bloko nare, sunerimo ne tik visų Europos šalių vadovai bei patys britai, tačiau ir daugelis į šią šalį laimės ir geresnio gyvenimo ieškoti atvykusių emigrantų iš Lietuvos.