Katastrofą reikia matyti kaip ilgesnio nužmoginančio proceso viršūnę, - ypatingo lygmens, ypatingų apimčių, kurios atrodo net protu nesuvokiamos – kaip tai galėjo vykti? Pamėginkim suvokti. Kas? – ogi ne vien masinės žydų žudynės, nes jos buvo jau rezultatas. Tad ko? – neapykantos ideologijos ir politikos, neapykantos propagandos ir azarto realizuoti tą neapykantą. Galų gale, ne vien žydams.
Dažniausiai kartojama formulė – o, niekada daugiau, kad tik to niekada daugiau neįvyktų! – pakimba ore. Juk vyksta ir dabar.
Masinės žudynės tęsiasi įvairiose pasaulio vietose, juolab tęsiasi neapykantos kam nors ideologija ir propaganda. Todėl aimana „kad nepasikartotų!“ prasilenkia su tikrove, skambūs žodžiai pavirsta tuščiu šūkiu arba privaloma apeigų mantra, jau net kompromituoja save kaip akla gestikuliacija ir ap(si)gaudinėjimas.
Negana tik vis prisiminti, ir nesikartos. Kartojasi ir Afrikoj, ir Ukrainoj, kur tik nori. Suvokime ir susivokime. Reikia ne tik liautis vien dejuoti dėl žiaurybių, bet liautis žiaurybes daryti. Liaukis!
Keiskim šūkį. Žmogau, nedaryk to daugiau! Stop kiekvienam Ruandos tipo genocidui. Stop fanatikų antivakarietiškam kryžiaus arba pusmėnulio karui, kurį skelbia „Islamo valstybė“, Boko Haram „ideologiniai“ teroristai, pasaulį valdyti pasinešę slavo-arijai ir kitos rusofašistų grupės bei portalai, rusų ir kitų svaiginamų „tautų namai“. Stop karui prieš Ukrainą! Stop dujų ginklo naudojimui Sirijoje! Stop Aleppo miesto holodomorui!
Sąrašą galima tęsti. Ir veikti būtina, kol pasaulis nenugarmėjo į visuotinės neapykantos ir nežmoniškumo bedugnę.
Nepasakyta kalbelė Holokausto žudynių Babyn Jare 75-mečio minėjime, Kijevas, 2016 m. rugsėjo 29 d.