Kažkodėl prireikė volioti mano pavardę neva esu perlaidojęs 1941 m. vasaros Laikinosios Vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių kaip didvyrį, nors iš tikrųjų jis buvęs fašistas.
Žodis iš naujausios putininių rusų mitologijos (visi kitamaniai – fašistai), bet konkretus G. Dauguvietytės argumentas štai šis:
„J. Ambrazevičius visus teatro aktorius ir mano tėvą liepė uždaryti į getą ir sušaudyti“.
Visą teatrą? Į getą? Sušaudyti? Net okupacinė vokiečių valdžia nesiėmė to prieš teatrą, kuriame kadaise mat buvusi pastatyta pjesė apie žydą (!), teatras toliau veikė; tad iš kur būtų tokia J. Ambrazevičiaus, laikinos, izoliuotos ir okupantų ignoruojamos Vyriausybės vadovo, galia? Neabejotina, tik iš pasakotojos literatūrinių fantazijų. Operos teatro niekas nebaudė už repertuare garsėjusią F. Halevy „Žydę“.
Popierius viską pakenčia, laikraštis neetiškas, bet korespondentė R. Karmazaitė [pavardę publikacijoje galima praleisti] būtų turėjusi bent ką pasitikrinti.
Dar tame interviu pasakojama apie autorės senelio dvarą Žagarėj, toliau jo valdomą po pirmosios viską atėmusios sovietų okupacijos – nebent J. Ambrazevičiaus Vyriausybės priimtas denacionalizacijos įstatymas būtų realiai veikęs. Čia uždaviniai mūsų istorikams, dar netiriantiems vokiečių okupacijos laikotarpio – po sovietų okupacijos – visa apimtimi. Korespondentės smegenyse tokių klausimų galėjo ir nekilti. Kas ką nori, tą ir varo.