Klausimas toks, ar jų pareikšta valia bus pripažįstama ir parašai anuliuoti, ar suklydęs pilietis jausis patekęs į spąstus, kaip aiškinama, „be teisinių galimybių“ tarti kitaip : nepritariu. Netiesa, tarti visada galima ir būtina, jei žmogus įsitikino, kad Lietuvos referendumas atsisakyti Europos sutarties, jei „pavyktų“, gresia piliečiams ir šaliai visokeriopais nuostoliais, o pasirašiusieji liktų moraliai atsakingi. Valdiškos institucijos, kaip VRK , teismai arba Seimas gali tarti ir prastai: ne, dabar jau liekate pilietinės atsakomybės spąstuose, nereikėjo suklysti. Atšaukiate, bet mes jūsų atšaukimo nepriimame.
Manau, tai būtų neteisinga, ginčytina, tačiau piliečiai , pareiškę atsisakymo valią, bent savyje nusiimtų moralinę atsakomybę už galimas pasekmes. VRK privalo kaupti ir saugoti tokius pareiškimus.
Visai kitas klausimas, nors nežinia ar svarstomas, tai masinis parašų klastojimas. Paaiškėjo, kad tariamai to paties asmens parašas – referendumo lape ir papildomai patikrinus tapatybę – ne sykį raiškiai skiriasi.
Kuriuo parašo atveju įvyko klastojimas – tad ir baudžiamasis nusikaltimas – nustatys Generalinė prokuratūra, kaip ir galimą parašų rinkėjo atsakomybę; tačiau tokie vieno piliečio skirtingi parašai turėtų būti atmesti iš karto vos pastebėjus. Kažkieno problema, kad jų daug. VRK narys, dalyvavęs tikrinime, neištvėręs paskelbė: septyni procentai! Iš 300.000 tai būtų jau 20.000 naikintinų (arba įšaldytų su dvigubais klaustukais) nežinia kieno parašų. Toliau apie atsakomybę tekomentuoja teisininkai. Paviešinta, kad referendumo organizatoriai mėgino aršiai priešintis jų surinktų parašų patikrinimui. Kodėl?