„Vaikeliai, nesipūskit prieš Putiną... Nieko prieš jį nepadarysit, be reikalo žūsit.“
Paprasčiau tarus, be radijo teatro, tai reikštų: nė negalvokit priešintis. Bet nusibraukit ašarą.
Ir greta kitas tos pačios močiutės muzikos motyvas.
„Vaikeliai, nekalbėkit apie gynybą nuo Rusijos. Tik erzinate be reikalo, o kai suerzinsite, tada ir užpuls.“
Gynyba, matyt, rūpimas dalykas. Pasirengimas gintis, net jeigu vien protinis, dorovinis, kursto agresiją (!) Aišku, kiek agresoriai patys užsikuria, nebeprikūrensi; tačiau suprask, užpultas dar būsi ir kaltas, kam ketinai gintis.
Regis, gana reguliariai arba kada prireikia (ką nors užpuolus, pagrobus, nužudžius), ištraukia tą močiutę iš stalčiaus, prisuka ir paleidžia į kokią „Žinių radijo“ programą. Kad vaikeliams būtų įtaigiau, davė nūnai dar ir personažo vardą: Antanina.
„Ar tu girdėjai, Antanina,
kad uždraudė Antano vardą?
(Išskyrus vieną Suvalkijos krieną)
O žirgelius be raitelio, be kardo,
uždarė velniškam rodeo
į skeltanagių gardą.“
Tai prisiminimas iš sovietmečio, kai močiutė Antanina, sutinusiais keliais nuropojusi ir išravėjusi paskirtus hektarus kolūkio runkelių, gaudavo iš pirmininkėlio savo karvutei šienelio ir dar teisę sapnuoti stebuklo premiją – vieną tarybinę dešrelę! Žinoma, netikrovė, nes tikrovė prekystalio vitrinoje buvo kanopos. Dabar ji (močiutės personažas) pasakoja, kaip gerai tada buvę ir įkalbinėja nesipriešinti.
Geruoju į gardą, tai vėl bus gerai.
Šiandien patikrinimas - Ukraina. Kadangi Kremliaus fašistai visus kitus vadina fašistais ir populiaraus artisto lūpomis linki ukrainiečiams mirties, įsijauskime ir įsijunkime į vieningąją choristų lygą.
Močiutė tam pritartų.
Bent jau neprieštaraukime.
Panašiai sako ir ambasadorius.