Blogo Lietuvai linkinti valstybė 2009 m. suprato, jog mūsų šalis vis labiau tampa sudėtine Europos dalimi, kad Lietuvoje dislokuojama vis daugiau NATO karių ir mūsų šalimi nebeįmanoma manipuliuoti. Todėl ji (Rusija) nusprendė nuodyti Lietuvą. Priversti mus bėgti nuo neaiškių debesų. Pasitelkiant profesoriaus Landsbergio pavartotą terminą, Rusija ir Baltarusija prieš Lietuvą naudoja „branduolinį terorizmą“.

Net nuo Juozapinės kalno matomame Astravo monstre griūna reaktoriaus korpusai, konstrukcijos, į aikštelę neįleidžiami tarptautiniai stebėtojai, nepaisoma (nors tai turbūt nebestebina) Lietuvos nuogąstavimų ir oficialių pareiškimų bei notų Baltarusijos valstybei.

Jėgainės statybai vadovauja Rusijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“’ dukterinė įmonė, kuri absoliučiai priklausoma nuo Kremliaus direktyvų. Kitaip tariant, Astravo AE statybai vadovauja Rusijos Federacija. Apie šios valstybės keliamas grėsmes Lietuvai vargu ar reikėtų priminti.

Jeigu galų gale už 50 kilometrų nuo Vilniaus bus paleistas veikti šis monstras, iš karto galėsime pradėti pirkti vandens, maisto ir jodo atsargas. Astravo AE zonoje (30-50 kilometrų spindulio teritorijoje) gyvena daugiau nei 600 tūkst. žmonių, kuriuos tektų evakuoti avarijos atveju (kartu ir Vilnių).

Jeigu jėgainės atstumas nuo Lietuvos sostinės būtų bent jau 70 kilometrų, pasak Fizikos instituto direktoriaus pavaduotojo Lauryno Juodžio, net sunkiausios avarijos atveju sostinės evakuoti nereikėtų. Tačiau jėgainė sąmoningai, kartu pažeidžiant Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) saugos principus, statoma kuo arčiau Vilniaus. Neabejotina – avarija Astravo AE būtų ne tik ekologinė katastrofa Lietuvai, tačiau ir iššūkis nacionaliniam saugumui.

Pats esu dviejų vaikų tėvas, todėl į šį klausimą žiūriu ne vien pro nacionalinio ir ekologinio saugumo, tačiau ir per asmeninę, artimųjų, šeimos, saugumo ir jų gerovės perspektyvą. Atidarius Astravą, Lietuvos vaikai turės priprasti prie itin dažnų darželių ir mokyklų evakuacijų, prie kaukiančių įspėjamųjų radiacinio pavojaus sirenų. Jie turės išmokti vietas, kur slėptis, kur burtis viso miesto evakuacijos atveju, kaip iš paprastų namų ūkio priemonių pasigaminti kvėpavimo organų apsaugos priemones. Palyginti ramus Vilniaus ir Vilniaus apylinkių gyvenimas pavirs į nuolatine įtampa alsuojantį gyvenimą, į nuolatinį pasiruošimą pavojui.

Visa tai skamba apokalipsiškai, tačiau gera žinia, jog Lietuvos žmonės supranta ateinantį pavojų. Kartu su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suburta iniciatyvine grupe bei gausiais savanorių būriais visoje Lietuvoje, per kelis mėnesius surinkome daugiau nei 65 tūkst. parašų už įstatymo projektą, kuriuo Lietuvos valstybė atsiriboja nuo Astravo AE. Šis skaičius parašų puikiausiai atspindi mūsų norą gyventi saugioje aplinkoje.

Tai tvirtinu asmenine patirtimi – būnant iniciatyvinės grupės nariu (kartu su G. Landsbergiu, Ž. Pavilioniu, R. Morkūnaite-Mikulėniene ir kitais) renkant parašus, teko išklausyti daugybės Lietuvos žmonių nuogąstavimų dėl prie pat mūsų valstybinės sienos esančio monstro.

Pavyzdžiui, kai Marijampolėje pasirašyti pakviečiau pro šalį einančią garbaus amžiaus moterį, kuriai pristačiau Astravo AE keliamas grėsmes ir pavojų, ji rėžė: „Tiek metų jie nepalieka mūsų ramybėje. Jie mus vėl nori „išrūkyti!’’.

Per didžiulę parašų rinkimo akciją Vilniuje, Vinco Kudirkos aikštėje jaunas vyras pats priėjo prie parašų rinkimo punkto bei tvirtino, kad mūsų vaikų laukia liūdna ateitis, jeigu nepadarysime visko Astravo AE išformavimui. Nors tai tik kelios akimirkos iš tris mėnesius trukusių parašų rinkimų kampanijų, tačiau jos geriausiai perteikia mūsų piliečių nuotaikas.

Lietuvos žmonės supranta susidariusią situaciją. Ir jų kategoriškas balsas turi būti aiškus signalas mūsų Vyriausybei ir Seimui. Parlamentas negali nesvarstyti Lietuvos žmonių parašais patvirtinto įstatymo projekto, kuris įpareigoja Lietuvą iš anksto atsisakyti pirkti ar tranzitu praleisti elektros energiją, kuri pagaminta nesilaikant paprasčiausių saugos standartų.

Įstatymo projektas draudžia Baltarusijai naudotis mūsų energetikos sistema ir infrastruktūra Astravo AE eksploatavimui. Seimas privalės priimti šį įstatymo projektą, nes galų gale reikia suvokti – Astravo klausimas nėra politinis, tai egzistencinis, išlikimo klausimas.

Į savo valstybę neįsileisdami Astravo elektros, kaip reikiant apsunkinsime gyvenimą šio projekto vykdytojams. Kai atsisakysime pirkti elektrą ir leisti naudotis Lietuvos elektros sistemos rezerviniais pajėgumais, Astravo AE iškils atsiperkamumo klausimas. Kitaip tariant, Lietuvai atsisakius elektros iš Astravo, pabaigti elektrinės statybos komerciškai neapsimokės.

Kaip po 30 metų atrodys Lietuva?

Jeigu šiandien nepadarysime būtiniausių procedūrų Astravo monstrui pašalinti, ateitis gali būti pilka ir miglota. Gyvensime nuolatinėje įtampoje, jog mus tuoj pat užklups baisi tragedija. Pavyzdžiui, Pietryčių Lietuvoje Astravo motyvas pasijaus ekonominiu aspektu: iš potencialios pavojaus zonos trauksis investuotojai ir neatvyks nauji. Rusija turės naują įrankį Lietuvos šantažui, kuriuo naudosis bandydama palaužti mūsų stuburą ir tvirtybę. Avarijos atveju, turėsime būti pasiruošę perkelti visą valstybės valdymo aparatą į Vidurio ar Vakarų Lietuvą.

Visgi jeigu priimsime įstatymo projektą atribojantį mus nuo Astravo energijos, jeigu panaudosime visus europinius ir atlantinius formatus pasmerkti nusikalstamą Rusijos iniciatyvą Astrave, tuomet turime puikius šansus.

Jeigu kiekvieną dieną mums nereikės bijoti visuotinės katastrofos, turėsime galimybę toliau saugiai kurti Lietuvą. Po 30 metų turėti visiškai modernią, korupcijos praktikų atsisakiusią, piliečiams atskaitingą valstybę. Lietuvą – su išplėtota ekonomika, kokybiška krašto gynybos sistema bei visiškai atsparią mums blogo linkinčių šalių įtakai. Valstybę, kurios vaikai bus raštingi, žingeidūs, suprantantys laisvės bei atsakomybės savo šaliai neatskiriamumą.

Juk nenorime gyventi kaukiančių sirenų ir visuotinių evakuacijų kasdienybėje!