V. Juozapaitis. TS-LKD pirmininko rinkimai: lūkesčiai ir tikrovė

Pir­miau­sia no­riu nu­vil­ti po­li­ti­nius opo­nen­tus, gar­siai be­si­džiau­gian­čius ne­vie­na­reikš­miais at­gar­siais, sklin­dan­čiais iš Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mo­kra­tų (TS-LKD) va­do­vy­bės už­da­rų po­sė­džių, - jo­kių pi­kan­tiš­kų de­ta­lių ne­bus!

Šis teks­tas, grįs­tas iš­skir­ti­nai ma­no as­me­ni­ne nuo­mo­ne, yra pa­ties par­ti­jos pir­mi­nin­ko ini­ci­juo­tos vie­šos dis­ku­si­jos pir­mi­nin­ko rin­ki­mų te­ma tę­si­nys, skir­tas vi­suo­me­nės na­riams, ne­abe­jin­giems po­li­ti­niams po­ky­čiams, ku­rie ne­iš­ven­gia­mai da­ro įta­ką vi­sos vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mui ir vals­ty­bės rai­dai.

Per TS-LKD pre­zi­diu­mo po­sė­dį And­rius Ku­bi­lius pa­skel­bė, kad nu­spren­dė ne­be­da­ly­vau­ti par­ti­jos pir­mi­nin­ko rin­ki­muo­se. At­ro­dy­tų, la­bai de­mo­kra­tiš­kas ir gar­bin­gas žings­nis iš­min­tin­go po­li­ti­ko, ku­rio nuo­pel­nai par­ti­jai ir Lie­tu­vos vals­ty­bei yra ne­įkai­no­ja­mi ir ne­kves­tio­nuo­ja­mi. 

Ta­čiau an­tra sa­vo par­eiš­ki­mo da­li­mi A. Ku­bi­lius vie­nu ypu nu­brau­kė šio veiks­mo iš­kil­min­gu­mą pri­myg­ti­nai par­eikš­da­mas, kad jis ne­ma­to TS-LKD at­ei­ties be, jo nuo­mo­ne, pa­ties ver­čiau­sio kan­di­da­to, vos prieš me­tus par­ti­jos gre­tas pa­pil­džiu­sio Gab­rie­liaus Lands­ber­gio, ku­riam yra pa­si­ry­žęs per­duo­ti par­ti­jos vai­rą. Ki­taip sa­kant, pir­mi­nin­kas kons­ta­ta­vo, kad dau­giau nei dvi de­šim­tis me­tų gy­va­vu­si po­li­ti­nė dau­gia­tūks­tan­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja, ne kar­tą bu­vu­si val­džio­je, iš­ug­džiu­si ne vie­ną mi­nis­trą, prem­je­rą, Sei­mo pir­mi­nin­ką, ki­tus aukš­tus po­li­ti­kos pro­fe­sio­na­lus, nė­ra pa­jė­gi pa­ti nu­spręs­ti, o tu­ri pa­klus­ti iš anks­to ta­len­tin­go re­ži­sie­riaus su­re­ži­suo­tam spek­tak­liui, ku­rio at­li­kė­jai, de­ja, ti­krai nė­ra pa­ties aukš­čiau­sio ly­gio. 

Ki­ta ver­tus, TS-LKD pir­mi­nin­kas yra toks pat par­ti­jos na­rys, tu­rin­tis sa­vo bal­są ir ne­gin­či­ja­mą tei­sę į nuo­mo­nę. Ta­čiau pa­si­rink­tas bū­das, vie­ta ir lai­kas ver­čia abe­jo­ti šio veiks­mo ne­utra­lu­mu ir vei­kiau pri­me­na są­mo­nin­gą mė­gi­ni­mą su­kel­ti są­my­šį va­do­vy­bė­je. Tai pa­da­ry­ta užuot dis­ku­ta­vus ir pri­ėmus komp­ro­mi­si­nį spren­di­mą kar­tu su ofi­cia­lio­mis par­ti­jos ins­ti­tu­ci­jo­mis ar bent su sa­vo pa­va­duo­to­jais, ku­rie bu­vo tie­siog ig­no­ruo­ti. Su­pras­čiau, jei­gu tie žmo­nės bū­tų prieš­ų de­le­guo­ti par­ti­jai su­nai­kin­ti, ta­čiau vi­sus juos prieš dve­jus me­tus į tal­ką pa­sik­vie­tė pats pir­mi­nin­kas. Ko­dėl A. Ku­bi­lius, da­vęs su­ti­ki­mą da­ly­vau­ti pir­mi­nin­ko rin­ki­muo­se, stai­ga pa­su­ko į ša­li­ke­lę, be­lie­ka tik spė­lio­ti. Ta­čiau, spren­džiant iš pa­skelb­to par­eiš­ki­mo, jis iš­ei­da­mas ne­pa­si­trau­kia ir pa­ža­da pa­si­rink­tą kan­di­da­tą, jam ta­pus pir­mi­nin­ku, kon­sul­tuo­ti vi­sais įma­no­mais klau­si­mais. Per­ša­si ere­tiš­ka iš­va­da, jog A. Ku­bi­lius su­pra­to, kad šį­kart ga­li pra­lai­mė­ti prie par­ti­jos vai­ro pa­si­ry­žu­siai sto­ti Ire­nai De­gu­tie­nei, ir pa­si­rin­ko sce­na­ri­jų, už­ti­kri­nan­tį jo to­les­nę įta­ką par­ti­jai.

Bet la­biau­siai ne­ri­mą ke­lia A. Ku­bi­liaus skel­bia­mo „mo­der­naus kon­ser­va­tiz­mo“ ir at­si­jau­ni­ni­mo pla­no įgy­ven­di­ni­mas, at­si­sa­kant pa­ma­ti­nių ver­ty­bių. Liūd­niau­sia, kad tiks­las vis la­biau pa­tei­si­na vi­sas prie­mo­nes, įskai­tant ir ar­gu­men­tus ad hominem, kai, ne­pa­jė­giant dis­ku­tuo­ti ir opo­nuo­ti idė­jų lyg­me­niu, pikt­džiu­giš­kai šai­po­ma­si iš bend­ra­žy­gių bio­lo­gi­nio am­žiaus, taip ne tik įžei­džiant tūks­tan­čius gar­bin­gų mū­sų bend­ra­min­čių, bet ir ro­dant ne­do­va­no­ti­nai blo­gą pa­vyz­dį jau­na­jai kar­tai, o tai iš pa­grin­dų prieš­ta­rau­ja TS-LKD na­rius vie­ni­jan­čiai ir gar­siai dek­la­ruo­ja­mai ideo­lo­gi­jai. Apie ele­men­ta­riau­sią eti­ką jau ne­kal­bu.

Eg­zis­tuo­ja ne vie­na moks­li­niu pa­grin­du grįs­ta po­li­ti­nio vei­ki­mo teo­ri­ja, ta­čiau vi­sos jos yra be­ver­tės, jei­gu jų var­to­to­jai ne­pai­sys pa­grin­di­nės są­ly­gos - pa­do­ru­mo! Pa­gar­ba ne­at­sie­ja­ma nuo pa­do­ru­mo bei au­to­ri­te­to są­vo­kų, ku­rių su­pra­ti­mo iš­mok­ti ne­įma­no­ma jo­kio­se vie­šų­jų ry­šių pa­slau­gas tei­kian­čio­se kom­pa­ni­jo­se, nes yra įgy­ja­mos su mo­ti­nos pie­nu, tė­vų auk­lė­ji­mu, mo­ky­to­jų įskie­py­to­mis ver­ty­bė­mis. Tad, no­rė­da­mi už­si­ti­krin­ti žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą, pir­miau­sia tu­rė­tu­me pel­ny­ti jų pa­gar­bą, o ne­igiant pa­do­ru­mą po­li­ti­ko­je ir pa­tiems vei­kiant ne­skaid­riai to pa­siek­ti ne­įma­no­ma.

Be abe­jo, jo­kia po­li­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja ne­iš­liks, jei ne­vyks na­tū­ra­lus at­si­nau­ji­ni­mo pro­ce­sas, kai į par­ti­jos gre­tas įsi­trau­kian­tys jau­nie­ji tė­vy­nės pa­trio­tai sa­vo jau­nat­viš­ku mak­si­ma­liz­mu pa­pil­do vy­res­nių­jų pa­tir­tį ir iš­min­tį. Ta­čiau kaip gam­to­je, taip ir po­li­ti­ko­je kiek­vie­nam vai­siui yra sa­vas bran­dos lai­kas, to­dėl per anks­ti nu­raš­ky­tas jis ne­ten­ka ga­li­my­bės to­liau bręs­ti. Ir joks so­di­nin­kas, juo­lab par­ti­jos pir­mi­nin­kas, nie­kaip ne­ga­li pa­veik­ti gam­tos dės­nių ar jų pa­spar­tin­ti.

Bū­tų la­bai gai­la, jei­gu Gab­rie­lius, po­ten­cia­lus ne­to­li­mos at­ei­ties ly­de­ris, šį kar­tą ta­pęs ap­lin­ky­bių ir ke­lių as­me­nų pla­no au­ka, pra­ras­tų ga­li­my­bę pel­ny­ti au­to­ri­te­tą sa­vo dar­bų, o ne gar­bin­gos ko­vos pa­bū­gu­sio be­si­trau­kian­čio, bet ne­si­trau­kian­čio va­do dė­ka. No­ri­si ti­kė­ti, kad šis pir­mi­nin­ko veiks­mas ne­bu­vo iki ga­lo ap­gal­vo­tas, ir jis ras sa­vy­je jė­gų pri­pa­žin­ti klai­dą, taip iš­gel­bė­da­mas ir Gab­rie­liaus re­pu­ta­ci­ją ir, ži­no­ma, par­ti­jos gy­vas­tį, ku­ri pri­klau­sys nuo au­to­ri­te­to, at­ve­sian­čio TS-LKD į 2016 me­tų Sei­mo rin­ki­mus.

Ne­pai­sant A. Ku­bi­liaus ir jo ap­lin­kos pa­ty­čių dėl am­žiaus, tas au­to­ri­te­tas yra I. De­gu­tie­nė, jau šian­dien su­tel­ku­si jau­nys­tės ir pa­tir­ties ko­man­dą nau­jam TS-LKD skry­džiui.