V. Juozapaitis. Sakmė apie kvailinamą poetą, arba kam tarnauja Kultūros ministerija

 (106)
Pone N., su jūsų nuomone aš sutinku,
Kad poetą bet kurį mes galime laikyt kvailiu,
Bet jūsų asmeniu parodyt būtų ne pro šalį,
Kad ne kiekvienas kvailas ponas poetu būt gali. (Vytautas Mačernis 1944.III.10)
Vytautas Juozapaitis
© DELFI / Tomas Vinickas

Nežinau, kam konkrečiai šiuos žodžius paskyrė naujosios lietuvių poezijos pradininkas Vytautas Mačernis, bet viena aišku, kad literato įžvalga, pralenkusi laiką, šiandien skamba, lyg būtų užrašyta amžininko.

Ši kvailinamo poeto ir netalentingo pono metafora, ko gero, puikiausiai paaiškina tą paradoksalią mūsų valstybės būseną, kurios apsvaiginti niekaip negalime sufokusuoti savo žvilgsnio į blankią šviesą tunelio gale ir pagaliau joje pamatyti saulę, be kurios esame pasmerkti. Jeigu ne mirčiai, tai amžinam sielų įšalui ir sąžinės žiemai.

Taigi, ir vėl - kultūra... Tas magiškas ir, tuo pačiu kiekvienam labai artimas ir netgi buitiškai suvokiamas žodis, aplink kurį šimtmečius sparną rėžė devynių graikų mitologijos išpažįstamų mūzų globotiniai. Tačiau pastaraisiais metais šio saldaus poetinio skonio vaisiaus kerus pajuto ir ponai. Ir netgi tie, kuriems nelemta tapti poetu. Bet juk taip norisi...

„ Nors drausti juk negalima norėti, o juolab, smerkti ir neleisti šildytis kultūros - meno aukuro kaitroj.

Žiūrėk, kuris nors ir ketureilį sudės, o kitas dar ir atvirai papasakos, kad žmonės iš pavydo trukdo jam gyvent.

Juk tokios eilės gailestį net sukelia, o jausmas šis toks mielas, nuoširdus. Bet šitoj vietoj reiktų dėti tašką ir pagaliau atsieti grūdus nuo pelų.

„Ne, aš dar neišprotėjau ir tikrai nepretenduoju tapti poetu, bet kęsti apsišaukėlių patyčias taip pat daugiau nebegaliu...“ ( V. Juozapaitis 2017.VII.15)

O jeigu rimtai, tai aš tik vykdau socialinį eksperimentą ir stebiu, kaip į mano diletantišką rašliavą sureaguos Kultūros ministerija, kuri pastaruoju metu veikia ne kaip vykdomosios valdžios valstybinė institucija, o vienos partijos viešųjų ryšių agentūra, po darbo valandų aptarnaujanti vienos politinės sąjungos vadovą.

Ir ne tik jį... Ir partija ta nepaprasta, o valdančioji, kurios pats pirmininkas save pasiskyrė visai Lietuvos kultūrai ir poetams vadovauti. Ir agentūra, kuri vadinasi „kultūros ministerija“, taip pat neprasta, nes joje dirba ponai, kurie taip pat norėtų tapti poetais, bet kol tai įvyks, užuot valstybei darbus dirbę, jie veikiau piktai visus bara ir visam pasauliui praneša, kad iki šiol visų 26 metus gyvenusių poetų kvailiais būta, o tų kvailių namai – kultūra taip nuniokoti, kad dabar tik ponai, poetais apsišaukę, begalį juos atstatyti į tuos pirminius laikus, kai ponų nebuvo, o visi poetai draugais vadinosi.

Na, ir kas, kad tokia viešųjų ryšių ministerijos kultūra neįsipaišo į jokius padorumo rėmus ir savo tinklapy visokias bjaurastis ir melą rašinėja. Gi svarbu, kad patys sau patinka, o poetai gali eit velniop. Tai ir einu...

„Tiesa, nustūmė jie nuo sosto vieną karaliuką, kuris maitinosi poetų suneštu medumi, bet visiškai pamiršo, kad sostas tas ne jų draugams priklauso, kurie, poetais nepabuvę, gali tapt kvailiais...
Tik ką daryt su ponais, kurie šiek tiek supranta ir sąžinės likučiai neleidžia jiems miegot?

Kurie norėtų plaukt į kitą krantą, bet bijo jie Perkūno trenksmo, nors visiškai nenori grįžt namo...

Kurie galbūt niekad nebus poetais, bet pasitikėjo tais, kurie apsimetė tokiais?

Tais, kurie daugiau kaip pusę metų tuščiai praleido valdiškas algas, o darbus svetimus savais paskelbė. Gėda!

Bet šito žodžio jie prasmės nežino, kitaip jau būt pavirtę pelenais...“ (V. Juozapaitis 2017.VII.15)

Išties, savo kailiu ką tik patyriau nenumaldomą norą plaukti „poezijos“ bangom. Netgi ne plaukti, o skrosti, ir skristi. Ir vis pliurpti, ir pliurpti. Ir savimi žavėtis... Ir mėgautis, kai kiti mane giria. Tik va, viena bėda – žinau, kad tokius niekalus giria tik klastingi pataikūnai, arba poezijos meno nepažįstantys. Ir todėl labai nesinori panėšėti į tuos, kurie, poetais apsimetę, kultūros vardu savo reikaliukus tvarkosi. Todėl čia ir sustosiu.

Labai tikiuosi, kad mano pavyzdžiu paseks ir tie, kuriems skyriau savo naujo „talento“ vaisių. Juk ypatingai svarbu, kad koks bebūtų didelis noras ir pasitikėjimas savimi, prieš pradedant savo sukurtą spektaklį ir išsidalinant vaidmenis, būtina įsivertinti kūrybinį potencialą ir galimybių ribas.

Na, nepatyrę, bet profesionalūs aktoriai „muilo operoje“ nėra didžiausias blogis. Netgi ne bėda, jei aktoriai netalentingi. Žymiai pavojingiau, kai pats režisierius improvizuoja, į sceną išleisdamas aktorius-apsišaukėlius, kurie, siekdami dėmesio bet kuria kaina, savo kliedesiais niekais paverčia ir scenarijų, ir kolegas tikruosius artistus, ir paniekina žiūrovus, be kurių tas spektaklis apskritai neturi jokios prasmės.

Bet visiškas fiasko spektakliui gresia, jeigu jį mėgina statyti du režisieriai. Nebent vienas jų prisiima atsakomybę būti asistentu, o tai reiškia, kad jis įgytų šansą tapti, anot Vytauto Mačernio, poetu, o kitam tektų tenkintis pono titulu. Bet tiek ponas, tiek ir poetas gali puikiai sugyventi ir atnešti naudos visiems. Tik su sąlyga, kad gerbs vienas kitą vienodai ir kiekvienas atliks savo pareigą.

Na, o viešųjų kultūros neaiškių ryšių ministerijai nuoširdžiai linkiu pasistengti atgauti savo garbingos Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos vardą ir, užuot aptarnavus ponus, pradėti tarnauti poetams. Net jeigu jie pasirodys talentingesni už ministerijoje reziduojančius. Pyktis ir arogancija bei gi savęs garbinimas nuves į nebūtį, iš kur negrįžtama. Ir tai – tik laiko klausimas. O tarnystė poetams gali pelnyti ir amžinybę.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

V. Sinkevičius. Kitoks kelių tvarkymo modelis taupys po 8,5 mln. eurų kasmet (20)

Dar 2105 metais Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija pateikė rekomendacijas dėl Lietuvos valstybės valdomų įmonių valdymo ir išskyrė keturias sritis, kuriose būtina keistis: stiprinti turto koordinavimą, didinti valdybų nepriklausomumą, peržiūrėti įmonių teisines formas jas racionalizuojant, bent didesnėms nustatyti privalomus informacijos atskleidimo reikalavimus.

Ž. Pinskuvienė. Kaip kaprizai iš LSDP išstūmė žmogų (84)

Dėmesio išpaikinti socialdemokratai vis stengiasi parodyti, kad ne valstybė, ne žmonės, bet jie turi būti visiems svarbiausi. Net ir iš rinkiminio šūkio "žmogus" metai po metų lyg netyčia pradingo.

E. Butkus. Kur iš tikrųjų glūdi universitetų konkurencingumas? (70)

Lietuvoje metai po metų nenustojama kalbėti apie prastą aukštojo mokslo būklę. Kiekviena vyriausybė sudaro vis kitą programą aukštojo mokslo problemoms spręsti, tačiau situacija iš esmės nesikeičia.

A. Butkevičius. Kodėl buvo pasmerkti regioniniai universitetai (121)

Prisipažinsiu, niekada nemaniau, kad nepriklausomoje Lietuvoje sulauksime tokių laikų, kai su tokiu užmoju, tokiu entuziazmu ir net pasimėgavimu į kampą bus speičiami visi mažesni Lietuvos universitetai.

L. Balsys. Vilniaus miesto bendrasis planas ir R. Šimašiaus „nieko nematau, nieko negirdžiu (36)

Šį trečiadienį Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos posėdyje bus svarstoma nauja sostinės teritorijos bendrojo plano koncepcija, kuri kelia daug abejonių ir klausimų, tačiau R. Šimašius, atrodo, imasi strategijos „nieko nematau, nieko negirdžiu“.