Nuo pirmojo suvienytos Lietuvos valdovo kunigaikščio Mindaugo karūnavimo šventės praėjo lygiai 760 metų. Atrodytų, užtektinai laiko suvokti save kaip tautą santykyje su valstybe. Tačiau kartais apima keistas jausmas, tarytum tie, kurie su pasimėgavimu pila pamazgas ant savo valstybės, gyventų ne savo šalyje, o kažkieno apgyventoje teritorijoje.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Žinoma, jeigu tie ilgi valstybingumo šimtmečiai tęstusi be pertraukos iki šios dienos, ko gero, nė vienas nedrįstume koneveikti ir niekinti savo namų, kurių gerovė ir ateitis priklauso tik nuo mūsų pačių, t.y. Lietuvos valstybės piliečių, gyvenančių ir dirbančių Tėvynės naudai. 

Deja, likimas daugiau nei tūkstantmetį skaičiuojančiai Lietuvos žemelei ir jai ištikimai atsidavusiems tautiečiams davė išbandymų, kuriuos pakelti sugebėjo toli gražu ne visi. Tačiau, nepaisant to, valstybė kėlėsi ir vėl klupo, vėl stojosi, bet buvo paniekinta ir išprievartauta. Kol galiausiai, sukaupusi paskutines jėgas ir atgaivinusi savo protėvių užkoduotą tautinį orumą, apsiginklavusi tik dainomis ir tikėjimu, sukibusi rankomis tarė tvirtą: mano vardas – Lietuvos Respublika.

Nuo to laiko prabėgo tik 23 metai. Daug tai, ar mažai?.. Valstybės raidos gyvenime šis tarpsnis – lyg akimirka, kurios prasmę ir turinį gali pajusti tik dar po kelių dešimtmečių. Bet kiekvieno iš mūsų gyvenime – tai laikotarpis, per kurį privalėjome išsaugoti tą dvasią ir tautos didybę, kurią kitados įskiepijo mūsų proseneliai, jau tuomet supratę vienybės ir valstybingumo svarbą. Be abejonės, XIII amžiaus politiniai tikslai ir priemonės buvo skirtingi nuo mūsų realijų, tačiau savo, kaip valstybės, tapatybės įprasminimo siekis buvo ne mažiau svarbi saviraiškos dalis. 

Vienos radijo stoties eteryje girdėjau Samaroje (Rusija) prakutusį apyjaunį tautietį – verslininką, kuris vis dar daugmaž taisyklinga lietuvių kalba dėkojo likimui, kad neturi nieko bendro su Lietuva ir savo sėkmingo verslo nė nemano nukreipti Tėvynės link. Paklaustas apie tokios nemeilės priežastį jis atsakė, kad nekenčia Lietuvos todėl, kad čia gyvenanti jo motina pensininkė neišgali iš savo pensijos išlaikyti trijų kambarių buto…
Vytautas Juozapaitis

Kaip antai prieš 25 metus iš mūsų širdžių, meilės ir vienybės užgimęs Sąjūdis visus mus uždegė ir pakylėjo naujam gyvenimui – laisvo, oraus, trokštančio teisingumo ir nesitaikstančio su neteisybe Lietuvos valstybės piliečio gyvenimui. Tad svarbiausias tikslas, pažadinęs iš dvasinės vergovės ir sąstingio, kartais netgi gaivališkai vienijęs tautą į galingą, nieko nebijančių žmonių jūrą, buvo valstybingumo užtikrinimas, kiekvienam mūsų reiškęs ir asmeninės tapatybės supratimą, kuris ilgiems dešimtmečiams buvo išmuštas iš po kojų sovietinių okupantų. 

Dažnas naujausių laikų neopolitikas ar, veikiau – pseudopolitikas pasakys, kad laikas pamiršti visas nuoskaudas ir nepainioti įvairių švenčių proga istorinių faktų, kurie galimai užgaus vieną ar kitą kaimyną, kurio valioje – išjungti elektrą, užsukti dujas ar kaip nors kitaip parodyti savo „didybę“. Patikinu, kad savo kukliu tekstu neturiu nė menkiausios užuominos į priekaištą kažkam. Kiekviena tauta ir valstybė turi savo prigimtinę teisę gyventi pagal savo supratimą ir poreikius. Tačiau kiekviena tauta ir valstybė turi ir pareigą gyventi pagal visuotinai pripažintą padorumo bei teisingumo principą.
Sakysite, kad kiekvienoje valstybėje šios kategorijos suvokiamos skirtingai. Nieko panašaus. Bent jau tos šalys, kuriose nėra įteisintas kanibalizmas, deklaruoja savo priklausomybę vienai iš religijų, nors jos ir atskirtos nuo valstybės valdymo. O kuri gi religija propaguoja smurtą, melą, vagystę, žmogžudystę, genocidą, trėmimus, išdavystę, veidmainystę ir t.t.? 

Juolab kad ir krikščionys, ir judėjai, ir musulmonai sutaria, kad Dievas yra vienas… O nesutaria – piktavaliai politikai… Tie, kurių priedermė saugoti ir puoselėti savo tautų ir nacijų valstybingumą, kurio viena pamatinių vertybių ir yra religija. Štai čia ir atsiranda takoskyra tarp amžinųjų vertybių išpažinimo ir vienadienių merkantilinių poreikių tenkinimo, sumaišyto su godumu ir puikybės troškimu. Iš čia gimsta ir demagogija, kuomet, atrodo, savaime suprantamus dalykus politikai ima interpretuoti jiems ir jų aplinkai palankia linkme. Kuomet šimtmečius puoselėtos vertybės imamos taikyti tik vienai žmonių grupei, tuo pačiu paniekinant kitus. Ar išaukštinamos vienos tautos ir nacijos, kitas sumenkinant ir pasmerkiant pražūčiai.

Tereikia nuolat prisiminti savo pirmtakų pramintus takus ir paaiškinti mažiau patyrusiems ar pasiklydusiems, kad esminis meilės variklis – stengtis būti geresniu negu esi. Meilė Tėvynei, kaip ir kiekviena meilės rūšis, yra niekada nesibaigiantis ir kantrus darbas, kurio svarbiausias tikslas – ne gauti, o būti naudingam.
Vytautas Juozapaitis

Taigi kas mes esame? Tie likę trys milijonai ir dar trečdalis išsibarstęs po pasaulį? Kas mus vienija ir telkia? Kodėl dažniausiai svetur išgirdę gimtąją kalbą veikiau nusisukame ir apsimetame nesuprantantys, nei ištiesiame pagalbos ranką? Vos prieš kelias dienas vienos radijo stoties eteryje girdėjau Samaroje (Rusija) prakutusį apyjaunį tautietį – verslininką, kuris vis dar daugmaž taisyklinga lietuvių kalba dėkojo likimui, kad neturi nieko bendro su Lietuva ir savo sėkmingo verslo nė nemano nukreipti Tėvynės link. Paklaustas apie tokios nemeilės priežastį jis atsakė, kad nekenčia Lietuvos todėl, kad čia gyvenanti jo motina pensininkė neišgali iš savo pensijos išlaikyti trijų kambarių buto…

Sunku pasakyti, kur tas buvęs lietuvis mokėsi, jeigu apskritai tai kada nors darė, bet jis, matyt, taip ir nesuprato, kad pensijos iš debesų nenukrenta… Jis taip iki šiol nesuprato, kad tol, kol tokie kaip jis dirbs kitų valstybių naudai, jo mama ir kitos mamos bei tėčiai dar ilgai negalės išlaikyti trijų kambarių butų…

Gink Dieve, tai ne moralizavimas. Kiekvienas yra laisvas pasirinkti. Tiesiog mėginu suprasti, kodėl savęs ir savo artimo (o valstybę aš tokia ir suvokiu) niekinimas ir dergimas tapo norma? Kodėl tapo įprasta reikalauti ir imti, bet tik ne duoti? Kodėl taip greit pamiršome 1918-jų pamokas, kai Tauta pakilo iš nebūties? Kur dingo ta visaapimanti brolybės dvasia, kuria buvome gyvi 1991-jų sausio ir ekonominės blokados dienomis? Juk tuomet puikiai supratome, kad tik vienybė, šalia esančiojo ranka ir begalinis solidarumas – gali būti išlikimo garantu, nes visų mūsų tikslas – Valstybės išsaugojimas. Ir tai mums pavyko!

Tik ar ilgam? Ar ilgam užteks tvirtybės ir drąsos nepasiduoti vis labiau viršų virš moralinių vertybių imantiems instinktams? Ar pakaks jėgų atsispirti visuotinės globalizacijos šalininkų niekinamai šeimos ir tautos kaip natūralių bendruomenių sampratai? Ar pakaks išminties ir budrumo suprasti, kad pats lengviausias būdas šiuolaikiniame pasaulyje nugalėti valstybę – tai demoralizuoti visuomenę. 

Esu tikras, kad šiandien dar nevėlu visa tai sustabdyti. Tereikia nuolat prisiminti savo pirmtakų pramintus takus ir paaiškinti mažiau patyrusiems ar pasiklydusiems, kad esminis meilės variklis – stengtis būti geresniu negu esi. Meilė Tėvynei, kaip ir kiekviena meilės rūšis, yra niekada nesibaigiantis ir kantrus darbas, kurio svarbiausias tikslas – ne gauti, o būti naudingam. Kiekvienas iš mūsų sąmonėje save tapatinantis su Lietuva, jos istorija, papročiais, tradicijomis, kalba, turėtų suprasti, kad visa tai dingtų tą pačią akimirką, kai prarastume valstybę, kurios esmė ir yra mano išvardytos kategorijos. Na, o praradę valstybę neišvengiamai prarastume ir patys save. Ne kūną, o dvasią. O kūnas be dvasios ir savęs suvokimo – blogiau už fizinę nebūtį.

Tad, Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną prisiminkime savo namų – Lietuvos valstybės pamatus paklojusį valdovą, visus tuos, kurie ištikimai tą namą statė, ar kitaip prisidėjo prie jo gerovės. Pasveikinkime ir vieni kitus, nes šiandien mes visi dirbame šios šventovės – Lietuvos statyboje, nuo kurios kokybės priklausys ir mūro tvirtumas, ir visų mūsų saugumas.
Su Valstybės diena, mielieji!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: paskutinį vasaros savaitgalį – šioks toks pagerėjimas (1)

Antroje savaitės pusėje orai bus vėjuotesni, vieną šalies pusę lietus merks labiau nei kitą....

Liūdna žinia: L. Lekavičius dėl traumos priverstas praleisti Europos čempionatą (69)

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad per rungtynes su Islandija Lukas Lekavičius patyrė sunkesnę...

Individualių statybininkų įkainiai priartėjo prie įmonių tarifų (158)

Būsto rinkos aktyvumas didina statybininkų darbo įkainius. Nors individualiai dirbantys meistrai...

Metė gerai apmokamą darbą Škotijoje ir grįžo į Lietuvą: nežinau, kur žmonės mato tiek negatyvo (147)

Agnė Butautaitė iš emigracijos grįžo pernai ir iškart ėmėsi veikti – Panevėžio centre,...

Atsarginį variantą jau paruošęs D. Adomaitis pyko: taip ir įvyksta kvailos traumos (18)

Sausakimšoje „Šiaulių“ arenoje Lietuvos rinktinė be didesnio vargo 84:62 susitvarkė su...

Be susižeidusio L. Lekavičiaus likusi Lietuvos rinktinė pranoko Islandiją (214)

Europos čempionatui besirengianti Lietuvos krepšinio rinktinė kontrolinėse rungtynėse Šiauliuose...

Jaunasis filosofas įvardijo, ko trūksta šiuolaikinei kartai (21)

Klasikinių mokslų magistro studijas Kembridže ( Jungtinė Karalystė ) su pagyrimu baigęs ir šiuo...

Nustebsite pamatę: dizaineris sukūrė išskirtinius vandens mylėtojų kostiumus (6)

Žmonėms, kuriems vanduo, jūros bangos ir smėlis yra visas gyvenimas, mados dizaineris Thomas...

Įspūdingomis asmenukėmis išgarsėjęs vaikinas visose savo nuotraukose slepia žinutę vienam žmogui (3)

Natūralu, kad tėvai paprastai nerimauja, kai jų vaikams tenka vykti į užsienį. Tad norėdamas...

Šį bruožą turintys žmonės labiau linkę į neištikimybę (49)

Visi, kurie būna neištikimi savo antrajai pusei, turi vieną bendrą bruožą. Tokią išvada...