Vienas iš svarbiausių demokratinės teisinės valstybės atpažinimo ženklų – valdžių padalijimo principas, kurio laikytis privaloma kiekvienam su valstybės valdymo sąranga susijusiam piliečiui, nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų.
Vytautas Juozapaitis
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Atrodytų, politologijos pradžiamokslyje išmokta savaime suprantama aksioma neturėtų kelti niekam abejonių, juolab kad šie atskyrimo principai yra aiškiai ir suprantamai išdėstyti pagrindiniame šalies įstatyme, kuriuo grįsta visa teisėkūra.

Įstatymus leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios – tai trys demokratijos ramsčiai, užtikrinantys mūsų ramybę, saugumą, gerovę bei teisingumą. Na, bent jau taip turėtų būti... Kaip ir neturėtų būti atvejų, kuomet politikai kištųsi į teismų ir prokuratūros darbą, nuo kurio kokybės tiesiogiai priklauso visuomenės požiūris ir pasitikėjimas valstybe.

Tačiau, kur yra ta riba, skirianti galios atribojimus ir vienos valdžios atstovų galimą piktnaudžiavimą prieš kitą? Ar tikrai valstybės politikai – asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti į Respublikos Prezidento, Seimo nario, Europos Parlamento nario, savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės mero pareigas ar paskirti į Vyriausybės nario, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas, vykdydami savo konstitucinę pareigą bei atstovaudami tautai nebetenka teisės netgi komentuoti teismų sprendimų, nepaisant jų turinio atitikimo elementariam žmogiškumui bei sveikam protui?

Žinoma, kiekvienas išpažįstantis demokratines vertybes ir gyvenantis pagal įstatymus privalo paklusti teismo sprendimui ir jį gerbti, nes mes patys taip susitarėme, o sutarčių laikytis privaloma. Netgi nepaisant atvejų, kai teismas, pripažindamas savo bejėgiškumą ir absoliutų nelojalumą savo valstybei, išteisina karo nusikaltėlius, paniekinusius mūsų valstybę ir ją kūrusių bei už ją kovojusių žmonių garbę ir orumą.

Netgi nepaisant aplinkybių, kad vienas tų teisėjų, pats viešai abejodamas savo sprendimo moralumu, atsakomybę permeta prokurorui, kuris, suformuluoja kaltinimą, iš anksto žinodamas, kad jo neįmanoma patenkinti. Kitu atveju, jeigu tai buvo padaryta netyčia, tenka suabejoti to prokuroro profesionalumu ir kompetencija, kas yra ne mažesnė blogybė, kalbant apie teisingumo vykdymą.

Kaip ir visiškas nesusipratimas yra ta aplinkybė, kad valstybinės reikšmės bylos nagrinėjimas yra patikimas teisėjui, kuriam buvo iškelta drausminė byla ir teisėjų etikos ir drausmės komisija pripažino to teisėjo veiksmus prasilenkus su teisėjo etika ir gero vardo garsinimu.

Tiesa, vėliau kitos komisijos sprendimas buvo atšauktas, idant šiandien karo nusikaltėlius nuo bausmės atleidęs teisėjas galėtų būti pakeltas į aukštesnes pareigas, nors, laisvu nuo teisėjo mantijos dėvėjimo metu, savo grafomaniškais viešais straipsniais besityčiodamas iš įstatymų leidžiamosios valdžios atstovų, įžūliausiu būdu pažeidė valdžių atskyrimo principą.

Tad kyla klausimas, ar politikas, išrinktas žmonių, besitikinčių jų atstovavimo ir teisingumo, turi tylėti kuomet yra tyčiojamasi iš istorinės atminties, kai pažeidžiami teisėti mūsų valstybės interesai, kai sukuriamas precedentas, nubraukiantis visas mūsų švietimo sistemos desperatiškas pastangas patriotiškai auklėti jaunimą?

Mano atsakymas – ne, nes kitu atveju gali kilti grėsmė, kad mūsų valstybės politiką bei tautos teisėtus lūkesčius pradės formuoti ne demokratiniu keliu teisėtai išrinkta valdžia, o asmenys, prisidengiantys jau „sparnuota“ tapusia fraze „vsio zakonno“, kurie savo teisėtais veiksmais tiesiogiai veikia teisėtą valdžią, tuo sukeldama – paradoksas! – neteisėtą veiksmą, nes, valdžių atskyrimo principas yra privalomas visoms grandims.

Tiesa, kas galėtų paneigti galimybę, kad tokiais kontroversiškais sprendimais ir elgesiu garsėjantys teisėsaugos atstovai nesiruošia tapti politikais, tokiu būdu atkreipiantys į save dėmesį ir kaupiantys, nors ir nešvarų, bet politinį kapitalą, pritraukdami galimus rinkėjus, kurie iš tiesų tiki ir teigia, kad Lietuva nebuvo okupuota.

Beje, tokių precedentų jau būta, kuomet teisėjo priesaiką pamynę asmenys tampa seimo nariais, o po to, pamynę savo pareigą ir Seimo nario priesaiką, gėdingai sprunka nuo teisingumo ir slapstosi užjūrio šalyse, reguliariai reikalaudami „teisingumo“ ir siekiantys prisiteisti „teisėtą“ atlygį už „darbą“ būnant Seimo nariu. Vartoju daugiskaitą, nes, deja, tokių buvusių teisėjų ir Seimo narių pasekėjų ir jų demoralizuotos politikos vykdytojų ne vienas liko ir Seime.

Kitas, ne mažiau svarbus ir gerbtinas, yra nekaltumo prezumpcijos principas, kurio paneigti nedrįstų nė vienas teisės mokslų ragavęs asmuo, nekalbant jau apie teisėjus, kurių tiesioginė pareiga užtikrinti šio principo besąlygišką įgyvendinimą.

Ir, jeigu karo nusikaltėlių išteisinimo atveju ši taisyklė galioja, kodėl jos nepaisoma kitais, ne mažiau teisingumo įgyvendinimo procesų atvejais? Pavyzdžiui, vienašališkai sustabdant mažiausiai dviejų Lietuvos savivaldybių tarybų narių įgaliojimus, turint galvoje aplinkybę, kad šie asmenys, viešai deklaravę savo teisinę padėtį ir santykį su teisėsauga, buvo išrinkti tiesioginiuose ir demokratiniuose rinkimuose merais...

Ir vėl, nieku gyvu nekvestionuoju teismų skelbiamų sprendimų ar skiriamų kardomųjų priemonių dėl vienų ar kitų baudžiamųjų bylų dalyvių. Tačiau man niekas iki šiol neišaiškino, kaip ir kokiu pagrindu vienas asmuo, netgi turintis specialius valstybės įgaliojimus teisti valstybės vardu dar iki paskelbiant nuosprendį ir pripažįstant nuteistą asmenį kaltu vienasmeniškai atima tautos suteiktus įgaliojimus, t.y. savivaldybės tarybos nario mandatą ir nušalina nuo teisėtai tiesioginiuose rinkimuose išrinkto mero pareigų, kai toks procesas pagal galiojančius įstatymus įmanomas tik tos pačios savivaldybės tarybai nutarus.

Jeigu teisėjas vienu savo parašu turi teisę sustabdyti politiko įgaliojimus, kyla natūralus klausimas, gal jis gali savo parašu ir paskirti vieną ar kitą asmenį savo nuožiūra tarybos ar Seimo nariu? Kiek sutaupytume lėšų, atsikratytume bereikalingų įtampų bei politinių batalijų, nuo kurių jau visi esame pavargę.

Gal tokia sistema būtų įmanoma, jeigu mes visi būtume garantuoti tokių įgaliotų teisėjų šventumu ir neklystamumu. Bet, ko gero, visi suvokiame, kad žmogui klysti yra būdinga, todėl teisinė ir teismų sistema ir yra sugalvota tokioms klaidoms išvengti, idant visi nusikaltę atliktų bausmę, o nekalti turėtų galimybę apsiginti.

Tačiau, kaip galima vienu ypu apkaltinti keliasdešimt tūkstančių rinkėjų, kurie atiduoda savo balsą žmogui, kuriuo tiki? Kaip ir kokiu pagrindu galima sustabdyti įgaliojimus, kuriuos suteikė ne koks nors asmuo, ar bičiulių grupė, o žmonės, pasitikintys savo valstybe, suteikusia jiems išsirinkti savo atstovą?

Be jokios abejonės, net ir tarp politikų retkarčiais pasitaiko nesąžiningų ir galimai į nusikaltimus linkusių asmenų, tačiau netgi vienas iš mūsų buvusių prezidentų, šiurkščiai sulaužęs priesaiką, buvo pašalintas iš pareigų tik po Konstitucinio Teismo nuosprendžio paskelbimo ir jo įsigaliojimo.

Netgi vienas iš buvusių Seimo narių, kitados nuteistas už korupciją ir pripažintas kaltu, neteko laisvės būdamas Seimo nariu. Tai reiškia, kad netgi atimant laisvę joks teismas negali atšaukti tautos suteiktų įgaliojimų, nes tai padaryti gali tik tokius įgaliojimus turintys patys tautos atstovai – Seimas, o dėl visuotinai išrinktų merų – savivaldybės taryba.

Kitu atveju toks teismų tiesmukiškas veikimas, nušalinant tautos išrinktus politikus ir pareigūnus prieš įsiteisėjant kaltinamajam nuosprendžiui, įgauna politinio veikimo bruožų, o tai ir vėl prieštarauja valdžių padalijimo principui ir suteikia pagrindo visuomenei nepasitikėti teismais, nes jie tokiais veiksmais paniekina Konstitucijos užtikrintą žmonių politinę valią.

Galų gale, netgi hipotetiškai pripažįstant įtariamų ar kaltinamų asmenų galimybę nusikalsti, pagrįstai visuomenėje kyla klausimas, į kurį privalome atsakyti visi, atsakingi už valstybės valdymą ir įstatymų laikymąsi: kodėl teisėsaugos institucijos, konkretūs teisėjai ir prokurorai, žinodami tokių asmenų ketinimą dalyvauti tiesioginiuose rinkimuose, matydami tuos asmenis televizijų transliuojamuose viešuose debatuose, skaitydami laikraščius bei internetinės žiniasklaidos leidinius, nepajudino nė piršto, kad tie asmenys nebūtų registruoti kandidatais į savivaldybių merus ir tarybų narius?

Kodėl Vyriausioji rinkimų komisija, puikiai žinodama apie teisėsaugos institucijų vykdomus ikiteisminius tyrimus ir teismo procesus kai kuriose savivaldybėse, registruodama kandidatus nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl tokių asmenų teisių suvaržymo, kas būtų visiškai logiška ir suprantama.

Juk kiekvienas Lietuvos pilietis, tapęs nusikaltimo liudininku, privalo pranešti apie tai teisėsaugai, nes kitaip jis tampa bendrininku... O gal tie teisėsaugos žmonės ir Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) nariai skaito tik baudžiamąsias bylas ir nesidomi politiniu gyvenimu? Būtų keista...

O gal tai būtų neteisėta? Gal... Bet kaip gali būti teisėta, kai Europos Parlamento narys ir du Seimo nariai, pripažinti kaltais ir nuteisti realia laisvės atėmimo bausme, ir toliau vykdo tautos patikėtas pareigas, kai vienos savivaldybės meras, laukiantis apeliacinio teismo sprendimo, ramiai dirba savo darbą, o kiti, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus būdami nekalti, kai kuriais atvejais netgi neįleidžiami į savivaldybės pastatą, kurioje dirba taryba, išrinkta žmonių, kurie ir turėtų spręsti, kas turi būti tose patalpose.

Paradoksas? Gal. O gal tai – dvigubų standartų taikymas, neįmanomas iš tiesų demokratinėje visuomenėje? Ar, vis dėl to, visi šie procesai neturi nieko bendra su sistema, o yra tik atskirų asmenų asmeninis požiūris į valstybę ir subtilus mėginimas viršyti valstybės ir tautos suteiktus įgaliojimus? Manau, apie tai reikia kalbėtis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kraupi moters išpažintis: brolis pirma pardavė kiemo draugams, o toliau prievartavo pats (160)

Nuo savo praeities ji bėgo ilgai ir baisią paslaptį slėpė ir nuo mylimųjų, ir nuo vaikų,...

Laukiniai reklamos vakarai: feisbuko žvaigždėms – savos taisyklės (26)

Praėjusią savaitę nuskambėjusi istorija, kai Lietuvos bankas viešai pabarė feisbuko...

Vilniuje sumaištis – apleistoje statybvietėje įvyko sprogimas (3)

Vilniuje, Šv. Ignoto ir Totorių gatvių sankryžoje policininkai riboja eismą. Šalia esančioje...

„Islamo valstybės“ rėmėjai švenčia: juos žudydami mes darome jų vaikams paslaugą (67)

Naujienų agentūra „Amaq“ išplatino pranešimą, kuriame rašoma, kad teroristinė organizacija...

Darbdavių patyčias kentęs jaunuolis turi svarbų patarimą siekiantiems karjeros (7)

Sezoninis darbas jaunuoliams yra puiki galimybė užsidirbti, be to, anot specialistų tai labai...

Jauniausia someljė Lietuvoje: senajai kartai alkoholis lygu girtuoklystei (10)

Jauniausia Lietuvos someljė Silvija Umaraitė jaučia, kaip auga konkurentų gretos. „Anksčiau...

Savo vestuvių šokiui A. Adamovič ir Ž. Gečas pasirinko garsųjį hitą „Despacito“ (7)

Rugpjūčio 9 dieną aukso žiedus sumainę atlikėjai Anžela Adamovič ir Žygimantas Gečas po...

Cukinija – viena vertingiausių daržovių geriausi receptai (6)

Cukinijos – mažai kalorijų turinčios daržovės. Dietologai tvirtina, kad jos pašalina iš...

Ispaniją sudrebinę teroro išpuoliai: žudikai ketino panaudoti dujas mirtininkų liemenės buvo netikros, Ieškomasis septyniolikmetis sunkvežimio vairuotojas (600)

Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse penktadienį paryčiais automobiliui „Audi“ įsirėžus į...