Individualių namų kvartalas Vilniaus mieste - tai tik pavadinimas. Nes realiai čia dygsta kotedžai, daugiabučiai ir poilsio patalpos (čia reikėtų suprasti, kad gal viešbučiai).
Kam reikalingi bendrieji ir detalieji planai, jei statytojai - vystytojai su kapitalu ir viską nunešančia energija neturi sąžinės, pagaliau – jie net elementaraus skonio neturi.
Stebuklingas kvartalas
Kvartalas gražiu simboliniu pavadinimu „Signatarų“. Nors jis yra toje vietoje, kur valstybė signatarams padovanojo žemės sklypus, tikrųjų signatarų ar jų giminių čia surastum vos vieną kita. Statybininkai - vystytojai suskubo supirkti „signatarinius“ sklypus (ko gero pigiausiai tai padarė per krizę) ir čia lipdo labai keistą kvartalą, kuriame negalioja jokie įstatymai, o Vilniaus miesto architektas čia bijo įkelti koją ir pamatyti savo nykaus egzistavimo įrodymą.
Įsivaizduokite sau – važiuojate Vilniaus miestu (geriau ar blogiau asfaltuota gatve), staiga įsukate į dulkiną žvyrkelį, ir pasišokinėdami per balas važiuojate per kvartalą, kuriame prie individualių namų telkiasi eilės kotedžų (dalis jų modernistiniai, kai kurie klasikiniai – su liūtais prie vartų), toliau išvysite daugiabutį (trijų aukštų su penkiomis laiptinėmis), kuris nėra joks daugiabutis – nes tai sublokuoti dviaukščiai namai pastatyti padarius tam tikrus projektinius pakeitimus. Savivaldybė dėl šio unikalaus pastato niekaip nesusitaria su Statybų inspekcija – ar čia normalu individualių namų kvartale pastatyti namą su keliolika ar tai keliasdešimt butų. Jiems kol kas atrodo normalu. Ir dar jiems atrodo tiesiog puiku, jog tie butai (kurie yra ne butai, o tų blokuotų namų dalys) neturės kiemo, o jų savininkai mašinas parkuos tame dulkėtame vieškelyje ir per balas šlepsės iki savo buto, kuris yra ne butas.
Šiame puikiame kvartale, kuris galėtų vadintis mažų mažiausiai naujaisiais Vasiukais, rasite ir aštuonis kotedžus, kurie nėra jokie kotedžai. Tai yra tiesiog vienas vienbutis namas, kuriam savivaldybė stebuklingu būdu skyrė 8 adresus. Jie tvirtina pamiršę pasitikrinti statybų leidimą elektroninėje sistemoje „Infostatyba“ ir pasitikėję statytojais. Patiklūs žmonės toje savivaldybėje dirba. Gerai jiems, kai nereikia gyventi pašonėje individualaus namo, kuris turi 8 adresus ir vietoj vieno kaimyno bendrauti su 8-iais, kurie taip pat nelabai laimingi dėl mažo kiemo ir įtartinai skurdžios infrastruktūros.
Šiame kvartale tiek įdomybių, jog reikėtų atskiro gido etato, kad galėtų visiems suprantamai papasakoti, kaip visi šie „stebuklai“ buvo pastatyti ir kas galimai dėl to kaltas. Mat kiekvienu kartu kaltų visai nėra. Yra tik įtariamieji. O mintyse daugelis keiksnoja tą miesto architektą, kuris yra toks bevardis ir be galios žmogelis, jog leistų mieste statyti, kad ir šuns būdą su 15 adresų.
Karalius nuogas, bet tai nenaudinga
Kai dar vieni statytojai ant vienbučiui namui skirto sklypo ėmė lipdyti pamatus bent jau keturiems kotedžams, kaimyno nervai neatlaikė. Jis atkakliai važinėjo į savivaldybę, Statybų inspekciją, Aplinkos ministeriją. Įsikišus žiniasklaidai, statybos sustojo. Liko pamatai ir piktas vystytojas. Kuris kažkokiu telepatiniu būdu paskambindavo kaimynui, vos šiam pravėrus savivaldybės duris ir paklausdavo – „Tai vėl vaikštai po savivaldybę? Ką ten pametei?“. Maža to, jis traktoriumi išrausė kaimyno kelią, kad tas negalėtų iš namų išvažiuoti. Ir šiaip davė suprasti, kad čia laiko klausimas, kada jie toliau mūrys savo vienbutį su keturiais pamatais.
Kad sustabdytume įsibėgėjusį traukinį išbandėme daug ką. Lydėjau vieną kaimynę pas statybų inspektorių. Radome vyrus kabinete du. Ant pjaustymo lentelės kvepėjo ką tik papjaustyti svogūnėliai ir duonytė. Vyrukai smagiai įraudę nustebusiais žvilgsniais vartė kaimynės dokumentus ir sakė, kad čia gal ir galima kažką patikrinti, bet tikrai užtruks. Ir ką padarysi, kad šalia turėjo būti namas, o išdygo kotedžai. Ai, sakote, jūsų namas dėl to nuvertėjo? Būna, pasitaiko.
Taip ir gyvename tarp statinių, kurie, anot inspektorių, kartais turi daugiabučių bruožų, o kartais ir neturi. Priklausomai nuo to, kas statė, kada statė, koks teisės aktas tada galiojo ir kokia buvo mėnulio fazė.
Visos suinteresuotos institucijos laikas nuo laiko susirenka į posėdį dėl šių keistų pastatų, kurie yra visai legalūs ir gražūs, jeigu ką. Pasiklauso nelaimingų gyventojų, palinguoja galvomis ir konstatuoja – karalius apsirengęs, jūs kvaili, atsiųsime jums raštą, gal tada patikėsite, kad viskas taip ir yra.
Bendruomenė prieš institucijas
Reikia labai atkaklių žmonių, kurie negaili savo laiko ir energijos kovai su keliomis valstybinėmis institucijomis. Reikia drąsių žmonių, kurie nesibijo statytojų nedviprasmiškų grasinimų. Reikia žmonių, kurie nepaliauja ieškoti pagalbos žiniasklaidoje. Reikia žmonių, kurie vis dar tiki, kad galima šioje valstybėje įrodyti, jog juoda nėra balta.
Tokiose situacijose norisi surasti tą vieną šlubą vokietį, kuris įvestų tvarką. O jei rimtai, tai gal gali įsijungti ir Mokesčių inspekcija, kuri galėtų įvertinti, kiek kainuoja pastatyti vieną vienbutį arba du blokuotus namus, ir ar juos statant sumokami visi mokesčiai. Gal aplinkosaugininkai galėtų pasižiūrėti, kaip paveiks aplinką vietoj kelių gyventojų apsigyvenę šimtas keli. Gal savivaldybė galėtų susivokti, jog esant tokiam gyventojų tankiui šiame regione reikės darželių, mokyklų, o pradžiai – bent asfaltuotų gatvių. Gal apskritai galėtų būti nustatyti skaidrūs kriterijai, pagal kuriuos būtų sprendžiama, koks pastatas kur gali stovėti. Gal reikia lopyti įstatymų ir poįstatyminių aktų skyles, kad pro jas nelandžiotų kas sugalvojęs. Nes dabar formaliai – karalius apsirengęs, nors visi ir mato, kad tik Adomo kostiumu.
Keistas jausmas gyventi valstybėje, kur nelegalų statinį nugriauna tik kartą per dešimtmetį. Kur kairė valdžios koja nežino, kur keliauja dešinė. Kur vieni moka mokesčius ir paskolas už butus (kurie galbūt nėra butai), o kiti lobsta įžūliai tvirtindami, jog daugiaaukštis – tai niekingas moliūgo namelis.