Jau dabar aišku, kad reikalavimas dėl „amžinojo“ nepanaudotų embrionų šaldymo, kurį pora privalo padengti iš savo lėšų, atgraso dalį žmonių nuo pačios pagalbinio apvaisinimo procedūros. Perteklinių ir poroms nereikalingų embrionų sunaikinti negalima, o poroms jų atsisakius išlieka vienintelis pasirinkimas - juos donuoti kitoms poroms.
Žmonėms turėtų būti pasiūlytos alternatyvos, kaip jie galėtų pasielgti su nepanaudotais embrionais. Remiantis užsienio šalių patirtimi, embrionai gali būti donuojami kitoms poroms, atiduodami moksliniams tyrimams arba priimamas sprendimas nutraukti jų saugojimą. Tačiau donorystė negali būti prievartinė, būtina gauti ir poros sutikimą, kad jie laisva valia donuoja savo embrionus kitoms poroms. Kita vertus, embrionų gyvavimo laikas nėra amžinas, nes užšaldytos embriono ląstelės po tam tikro periodo tampa negyvybingomis.
Kitas ginčytinas klausimas - neatlygintina lytinių ląstelių donorystė. Tikėtis, jog moterys savo noru iškęs ilgas, skausmingas ir, dažnu atveju, sveikatai pavojingas procedūras vien tam, kad nevaisinga pora galėtų susilaukti vaikelio, yra naivu. Tokia tvarka nepasitvirtino ir kitose šalyse. Vyrų donorystė taip pat turi tam tikra kainą, nes donoras privalo būti visapusiškai ištirtas. Todėl turėtų būti kompensuojami ir su donoro ištyrimu susiję kaštai.
Medikų teigimu, nuolat daugėja pacientų, kuriems reikalinga lytinių ląstelių donorystė. Tai dažniausiai žmonės, sirgę onkologinėmis ligomis, nes jų lytinės ląstelės gydymo metu žuvo. Todėl labai svarbus tokių pacientų vaisingumo išsaugojimas ir tokių procedūrų kompensavimo galimybės.
Būtina pakeisti įstatymą, kad pagalbiniu apvaisinimu galėtų naudotis ne tik sutuoktiniai, bet ir partnerystėje gyvenančios poros. Todėl bendradarbiaudami su medikais ir kitais specialistais sieksime, kad pagalbinio apvaisinimo įstatymas dar šiemet Seime būtų patobulintas.
Ką reikia pakeisti kaip galima greičiau?
Pirma. Tobulinti nevaisingumo gydymo kompensavimo tvarką. Šiuo metu kompensuojami tik du gydymo ciklai, nors dažnu atveju to nepakanka, kad gydymas baigtųsi nėštumu. Be to, nėra visiškai kompensuojami su pagalbiniu apvaisinimu susiję vaistai, visos būtinųjų procedūrų sąnaudos ir specialistų konsultacijos.
Antra. Nustatyti jaunų onkologinių pacientų vaisingumo išsaugojimo kompensavimo tvarką. Šiuo metu tokių pacientų vaisingumo išsaugojimo procedūros nėra kompensuojamos ir visa finansinė našta tenka patiems.
Trečia. Įteisinti su lytinių ląstelių ir embrionų donavimu susijusių išlaidų kompensavimo galimybę.
Ketvirta. Spręsti embrionų šaldymo ir „amžino” embrionų saugojimo klausimą. Siūlome vadovautis medicinos mokslo įrodymais bei užsienio šalių praktika ir atsisakyti „amžino” embrionų saugojimo, nustatant terminą, kiek turėtų būti saugomi visi sukurti, bet į moters organizmą neperkelti embrionai. Remdamiesi kitų valstybių patirtimi, siūlome įtvirtinti maksimalų, 10 metų, sukurtų embrionų saugojimo terminą. Sutuoktinių sutikime nurodytą terminą jų lėšomis dengiamos embrionų saugojimo išlaidos. Privalomo embrionų saugojimo išlaidos ilgesnį terminą turėtų būti dengiamos valstybės lėšomis. Pasibaigus šiam terminui, galimos alternatyvos: panaudoti embrioną donorystei, biomedicininių tyrimų tikslais arba nutraukti saugojimą. Kol galioja dabartinė tvarka, siūlome visus įstatyme įtvirtintus „amžino” embrionų saugojimo kaštus kompensuoti valstybės lėšomis.
Penkta. Įteisinti įpareigojimą poroms, kad būtų nurodomas jų saugomų lytinių ląstelių ir embrionų tolimesnis naudojimas poros skyrybų ir vieno ar abiejų partnerių mirties atveju.
Priimti siūlymai būtų reali pagalba nevaisingoms poroms, norinčioms įgyvendinti savo svajonę. Šiandien, kai kas šešta Lietuvos pora susiduria su nevaisingumo problema, mokslo įrodymais grįstas, pažangus Pagalbinio apvaisinimo įstatymas yra būtinybė, siekiant, kad tūkstančiai nevaisingų porų savo ateitį sietų su Lietuva.