Kitaip nei bando pasakyti Žaliojo tilto skulptūrų gynėjai, jos yra ne savos, bet mums primestos istorijos dalis. Viskas, ką jos simbolizuoja šiandien – tai sovietiniais laikais varžytą menininko saviraiškos laisvę ir patirtą spaudimą kurti prieš savo valią. Aišku viena – šio sovietmečio relikto vieta – ne ant vieno pagrindinių miesto tiltų ir ne kokiame nors parke, iš ko būtų daroma komercija, bet muziejuje, kur ateities kartoms tai liks kaip patirtos kultūrinės ir meninės represijos atminimas.
Šiandieninis Vilnius – sparčiai augantis ir vis labiau gražėjantis miestas. Čia gyvena ir kuria daugiau nei 25 metus Nepriklausomybę įprasminantys žmonės. Jau laisvoje Lietuvoje gimusi karta, kuri save mato visai kitaip, irgi spėjo užaugti, todėl privalome ieškoti simbolių, kurie geriau už kruviną totalitarinį režimą garbinantį beveidį paminklą atitiktų mūsų laikotarpio dvasią. Simbolių, kurie kiekvienąkart praėjus ne žeistų, tačiau leistų didžiuotis bei įkvėptų ir toliau nuosekliu kasdieniniu darbu stiprinti mūsų valstybingumą.
Viešojoje erdvėje girdime pirmuosius konkrečius siūlymus, kas galėtų atsirasti „balvonų“ vietoje. Be šmaikštaus Andriaus Tapino siūlymo siekiant didesnio turistų dėmesio įamžinti filmų herojų – Gendalfo, Hario Poterio, Hano Solo ar Šveiko – atminimą, dauguma pasiūlymų turi aiškią ir labai gerą idėją – susieti šią sostinės vietą su mūsų valstybingumo, valstybės atkūrimo įprasminimu.
Štai „Pro Patria“ pasiūlė Vilniuje reikšmingą savo gyvenimo dalį praleidusių ir įvairias idėjas atstovaujančių Vasario 16-osios signatarų – Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio, Petro Klimo, Jono Vileišio – skulptūrų iškėlimą.
Teko girdėti idėjų ir apie dar vėlyvesnių iškilių asmenybių įprasminimą, statant paminklus ryškiausioms sukilimų prieš carinę Rusiją asmenybėms – Tadui Kosciuškai, Emilijai Pliaterytei, Zigmantui Sierakauskui, Kostui Kalinauskui.
Ne ką mažiau svarbus ir daug geriau tą patį mūsų okupacijos laikotarpį atspindintis simbolis, manau, galėtų būti mūsų sovietinės rezistencijos didvyriai – miško broliai partizanai. Iš pačių Vilniaus gyventojų yra kilusi dar kita idėja – įamžinti mūsų tarpukario Prezidentus.
Akivaizdu, kad idėjų, kas galėtų atsirasti ant Žaliojo tilto, netrūksta jau dabar. Galbūt paskelbus naują konkursą atsirastų ir kitų gerų vizijų, todėl šiuo klausimu dar reikės platesnės diskusijos su visa visuomene. Tačiau iš išvardintų pirminių idėjų matyti, jog visos jos yra vertos bent jau apsvarstymo. Kiekviena jų – savaip reikšminga ir įtvirtinanti būtent ne primestą, bet savą istorinį atminimą.
Kol kas svarbu sutikti dėl principinio dalyko – vienas iš pagrindinių sostinės tiltų tikrai gali ir turi atspindėti mūsų istorinę praeitį visiškai kitaip. Svetimus, atgrasius simbolius turi keisti mums artimesni. Kiekvieno mūsų sąmonėje tai būtų dar vienas didelis žingsnis link desovietizacijos ir padėtų atsikratyti paskutinių pastebimų prieštaravimų, kai sparčiai integruojamės į Vakarų demokratinių šalių bendruomenę, tačiau tuo pat metu svetimus ir mums primestus simbolius per lėtai keičiame savaisiais.