Nesinori, bet tokiais atvejais tenka grįžti prie posakio, vyraujančio tam tikrame mūsų visuomenės sluoksnyje: „Prie ruso buvo geriau“.
Kodėl? Todėl, kad netikėtai nelauktai vis išlenda to „geriau“ (o gal to „ruso“?) pasigedęs ,,mamutas“, kuris pradeda žinovo tonu komentuoti valstybės institucijų veiklą, vadovaudamasis praeitimi.
Jam ją įprasta idealizuoti, kuo daugiau metų prabėgę – tuo geriau. „Va, prie mūsų tai buvo! O dabar štai viskas griaunama, norėtųsi, kad laikas būtų sustojęs arba grąžinamas atgal“.
Atšilo Visvaldas Račkauskas, save pristatantis kaip žmogų, kuris pusę amžiaus atidavė policijai. Jo bendrapartiečiai, tariamai kuriantys laimingą ir turtingą Lietuvą, jį pristato kaip generolą. Nors niekam neteko matyti Ministro pirmininko potvarkio, kuriuo toks laipsnis ponui būtų suteiktas.
Kažkada, jam trumpai vadovaujant Policijos departamentui, tai buvo pareiginis laipsnis, kuris priklausė tik užimant pareigas. Tik po 2003 metų policijai buvo grąžinti specialūs laipsniai, prilyginti tuo metu turėtam pareiginiam.
Pažiūrėkime į save generolu pasikrikštijusio, ,,pusę amžiaus“ atidavusio policijai veikėjo tarnybos eigą. Milicininku jis tapo 1980 metais. Ir ne bet kokiu milicininku – Lietuvos TSR VRM Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymo valdybos Kovos su grobstymu agropramoniniame komplekse, prekyboje ir spekuliacijos skyriuje! Kas jau nebeprisimena, kaip buvo „prie ruso“, priminsiu, kad tai, kas dabar vadinama verslu, tuo metu buvo kriminalizuota ir su tuo ,,kovojo“ vienas korumpuočiausių VRM padalinių, apie kurio veiklą ir dabar legendos sklando.
Taip dešimt metų begaudant socialistinės nuosavybės grobstytojus buvo atkurta Nepriklausomybė. Klaida buvo profesoriaus padaryta, istorinė klaida, manant, kad, pakeitus milicijos pavadinimą į policijos, turėsime naują, vakarietišką, demokratinę, žmogų ginančią policiją. Daug pareigūnų iš tiesų tapo policininkais, bet daug liko ir tokių, kurie pakeitė tik uniformą, o mąstymas, profesionalumo lygis liko tokie, kaip milicininko.
Dėl to sulaukėme skaudžių pasekmių. Žmogus, save vadinantis generolu, 1993-1997 metais buvo kriminalinės policijos šulu. Tiesa, reikia paminėti, kad periodiškai jam vis tekdavo palikti svarbias pareigas, bet žmogus turėjo ir turi unikalią savybę vėl įsibrauti į atsakingas pozicijas. 2000 metais jam trumpam netgi pavyko tapti visos Lietuvos policijos vadovu.
Ką davė šis neveiklumo ir neprofesionalumo tarpsnis valstybei? Ko gero, daug kas dar puikiai atsimena: laukinį banditizmą, reketą, sprogdinimus, žmonių grobimus, organizuotų nusikalstamų gaujų siautėjimą (Vilniaus brigadą, Klaipėdos gaidjurginių gaują, Šiaulių princų nusikalstamą susivienijimą, Daktaro ir daškinių grupuotes, Panevėžio tulpinius) bei dešimtis smulkesnių banditų gaujų mūsų miestuose ir miesteliuose.
Beje, būtent tie p. Račkausko vadovavimo policijai laikai pasižymėjo tuo, kad 1995-2000 metais, banditų klestėjimo laikais, buvo ciniškai nužudyti net policijos 7 pareigūnai, nuo kulkų krito prokurorai. Banditai tiesiog paskelbė karą valstybei, todėl smurto ir žudynių protrūkį ėmėsi stabdyti visas Seimas.
Visa tai vyko pasyviai stebint ,,generolui“ ir beviltiškai atrodant policijai. Kaip gyveno pati policija? Dirbo tragiškuose pastatuose, negaudami jokio aprūpinimo, uniformos buvo tapusios prabanga, atlyginimai vėluodavo po kelis mėnesius, reikėjo vykdyti reikalavimus su 5 litrais skiriamo benzino užtikrinti funkcijų vykdymą visą pamainą. Turėjome masinį toleruojamą kyšininkavimą (kiek trūksta, pasiimkit patys), piktnaudžiavimą tarnyba, visuotinai priimtą girtavimą.
Pamename ,,neliečiamųjų“ kastas keliuose, verslo konkurentų žlugdymą. Pamename ir banditų dalyvavimą policijos komisariatų valdyme. Pamename vadovų premijas, 2,5 karto pasididintus atlyginimus!
Neilgai trukus po ilgamečio šio žmogaus vadovavimo buvo kuriamos pirmosios profesinės sąjungos, tuomet problemos, kurias sprendėme, buvo kova su uždarumu, savų protegavimu. Tais laikais žmogus buvo tuščia vieta, statistinis vienetas. Ar pamenate frazę „Nepatinka – rašyk pareiškimą, į tavo vietą eilės stovi?“ Policininkas buvo tuščia vieta. Tuomet apdujusiems vadams nieko nereikšdavo į nužudymo vietą išsiųsti besilaukiančią moterį policininkę, o policininkės mamos savo vaikus užaugindavo tiesiog telefonu.
O kaip ten su statistika, kuria šiandien ,,socialistinės nuosavybės sargas“ bando manipuliuoti? Statistika tuomet buvo darbo esmė! Kaip agropramoniniame komplekse: skaičiukai, kiek ko registravo, tyrė, ištyrė, lyginimas su ataskaitiniu laikotarpiu, procentai – išaugo ar sumažėjo. O skaičiukai buvo profesionaliai koreguojami taip, kaip reikia. Nieko keista, juk šis menas buvo puikiai įvaldytas visoje Sovietų sąjungoje, visuose ūkio sektoriuose. Ne išimtis buvo ir milicija.
Ir visgi – dirstelėkime į 2000 metų statistiką. Bandykime palyginti, kad jau taip norima, su šių dienų. Dėl pasitikėjimo policija – neturime net kaip palyginti, nes pirmame atkurtos valstybės dešimtmetyje policija pasitikėjo tik patys policininkai (ir tai ne visi), jų šeimos nariai ir draugai. 2005 metais, pvz., tas pasitikėjimas ūgtelėjo iki 48 procentų. Dėka profesionalų, kurie po 2000 metų pradėjo triuškinti organizuotas gaujas, šalinti didžių veikėjų neveiklumo ir neprofesionalumo dėka išaugusią kriminalinę hidrą, pradėjo pokyčius pačioje policijos sistemoje.
Dabar policija pasitiki net 71 proc. gyventojų, net 79 proc. teigia, kad jaučiasi saugūs. 8 iš 10 Lietuvos žmonių, turėjusių kontaktą su policija, teigia, kad policija greitai ir gerai reaguoja į iškvietimus. Ką čia belygins su tais nelemtais 2000-aisiais, net nesmagu būtų.
Dar šiek tiek ,,agropramoninio komplekso“ mėgstamų skaičiukų. 2015 metais policija ištyrė 55 proc. visų nusikalstamų veikų. Sunkių ir labai sunkių nusikaltimų (prioritetinių pagal žmonių lūkesčius) - 72 proc. Palyginkime 2000 metais: ištirta vos 40 proc. nusikaltimų, sunkių – 33 proc. O kas tuo metu vadovavo policijai? Teisingai, skaičiais manipuliuojantis ir susirūpinęs ,,generolas“.
Gal verta paminėti kitus to meto skaičius? 398 nužudymai (2014 m. - 174), 463 sunkūs kūno sužalojimai (2014 m. - 187), 4374 plėšimai (2014 m. - 1688). Plius 23 sprogdinimai! 11 atvejų – panaudojus rusiškas rankines granatas, 4 atvejais – RPG-18, reaktyvinius prieštankinius granatsvaidžius!!! Kaip jums? Norėtųsi grįžti į 2000-uosius?
O kaip su policijos pareigūnų drausme? 2000 metais policininkai padarė 239 eismo įvykius, kuriuose buvo kalti, 37 proc. šių įvykių pareigūnai padarė būdami neblaivūs! Kaip su kadrų kaita? Pacituosiu vieno ypač svarbaus padalinio – Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos – veiklos vertinimą 2000 metais: „ONTT nepilnai valdo operatyvinę informaciją. Didelė ONTT pareigūnų kaita neigiamai atsiliepia operatyviniam darbui, tyrimai pagal sprogdinimo atvejus atliekami atmestinai“. Tai toks vaizdelis.
Kuo visa šita betvarkė 2000-aisiais baigėsi? Pacituosiu VRM atlikto patikrinimo pažymą: „Policijos departamento generalinis komisaras V. Račkauskas vidaus reikalų sistemoje dirba nuo 1980 metų. Nuo 1993 m. iki 1999 m. V. Račkauskas ėjo Departamento generalinio komisaro pavaduotojo pareigas, išskyrus 1,5 metų pertrauką, kuomet buvo Vilniaus m. VPK vyresniuoju komisaru.
Taigi V. Račkauskas, jau nuo 1993 eidamas vieno iš policijos vadovų pareigas, žinojo pagrindines visos valstybės policijos problemas, turėjo dalyvauti jų strateginiame išsprendime. 1999 m. sutikdamas užimti Departamento generalinio komisaro postą V. Račkauskas turėjo numatytas policijos reformos kryptis.
Šioje pažymoje išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad per V. Račkausko vadovavimo departamentui laikotarpį pagrindinės policijos problemos arba nebuvo pradėtos spręsti, arba buvo sprendžiamos nepakankamai iniciatyviai bei nepateisinamai ilgai. Susiklosčiusi situacija, pirmiausia nusikalstamumo požiūriu ypatingose šalies dalyse, tokiose kaip Panevėžio miestas bei rajonas, reikalauja Departamento darbą neatidėliotinai pagerinti.
Departamento generalinio komisaro tarnybos analizė, remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, nesuteikia pagrindo tikėtis esminio Departamento darbo pagerėjimo jam vadovaujant, priešingai, leidžia įžvelgti iniciatyvos, operatyvių, racionalių organizacinių sprendimų trūkumą, nepateisinamai lėtą policijos tarnybų bei struktūrinių padalinių reformą. Esant tokioms aplinkybėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui siūlytina atleisti Departamento generalinį komisarą V. Račkauską iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, siekiant pagerinti tarnybos darbą“.
Vidaus reikalų ministras tą ir padarė.
Kuo tai baigėsi? Rėkimu apie susidorojimą, grasinimu teismais, sąmokslo teorijų kūrimu. Na, mums tai žinoma, tam tikri veikėjai tai propaguoja ir šiandien – tik kas tokiais tiki...
Po to dar buvo istorija ir ypatingas vaidmuo „generolui“, būnant nušalinto prezidento patarėju (nesunku „pagūglinti“ ir prisiminti), mįslingas tapimas premjero Kirkilo patarėju ir visiškai tamsi istorija, kaip Zuoko partijos kontroliuojamos Vidaus reikalų ministerijos vadovas sugebėjo po dešimtmečio šį veikėją įstumti atgal į policiją. Ten, kaip visada, ilgai neužsibuvo. Štai tiek iš to ,,pusšimčio metų, atiduotų policijai“, ir tesusikrapšto. Apie dešimt metelių. Na, kova su socialistinės nuosavybės grobstymu teisiškai įsiskaito, bet realiai policija čia – „ne prie ko“.
Tuo ir baigsiu sakmę apie mamutą, kuriam „prie ruso buvo geriau“. Ir apie kurio „pasiekimus“ bene geriausiai kalba sausa statistika. Pabaigai – retorinis klausimas: ar daug verti tokio žmogaus pamokymai ir įžvalgos?