Tačiau iš tiesų ši frazė priklauso ne vakariečiams, bet savo pavardžių kol kas neviešinantiems naujosios Rusijos kultūros politikos ideologams. Šis dokumentas, tapsiantis oficialiąja ir privaloma valstybės ideologija, atspindi V.Putino ir jo aplinkos tikslus, nes jo rengimo priežiūrą vykdo prezidento administracijos vadovas, „buvęs“ KGB agentas S.Ivanovas, šiuo metu dėl sankcijų neįleidžiamas į Vakarus.

Reaguodami į žinią apie tokio dokumento rengimą, dar balandžio mėnesį 25 Rusijos mokslų akademijos profesoriai paskelbė atvirą laišką. Jame teigiama, jog ši koncepcija galėtų būti „tik nuomonė“, nes jos teiginių nepagrindžia Rusijos istorija. O tokios „valstybinės ideologijos“ primetimas, pasak Rusijos intelektualų, pažeistų valstybės konstituciją.

Nepanašu, kad apeliacijos į konstituciją sujaudintų dabartinį Rusijos valdovą ir jo aplinką. Jiems svarbiausia sukurti emociškai paveikią ir šovinistinius jausmus kaitinančią mitologiją, kuri V.Putinui suteiktų rusiškojo mesijo profilį, o visiems ketinantiems stiprinti imperinę Eurazijos tapatybę - papildomos motyvacijos.

Rusiškojo mesianizmo, nacionalšovinizmo ir imperializmo idėjos jau seniai tarpsta V.Putino aplinkoje. Pradžioje tai atrodė lyg jo atsakas į SSRS subyrėjimą, kurį Rusijos prezidentas, kaip žinia, garsiai pavadino didžiausia XX a. geopolitine katastrofa. Tačiau dabar ši koncepcija iš neva gynybinės verčiama ekspansine, ką patvirtina ne tik ideologinė Kremliaus doktrina, bet ir jo praktiniai veiksmai.

V.Putino ir jo ideologų lūpomis Rusija skelbiasi esanti ne šiaip valstybė ir nacija, bet , kaip teigia jos kultūros ministras V.Medinskis, „sena, nepriklausoma, savita civilizacija“, vienintelė krikščionybės tvirtovė, taigi, vienintelė atsvara nedoram ir neva galutinai pagedusiam Vakarų pasauliui.

Sakosi nesanti Europa, bet čia pat pateikia šiam teiginiui priešingą tezę, jog Rusija yra „paskutinė Europos kultūros, krikščioniškųjų vertybių ir tikrosios Europos civilizacijos saugotoja“. Doktrinos kūrėjai nesibaido nei elementarių logikos klaidų, nei eklektikos – o kodėl turėtų ? Juk Rusija turi seną patirtį ir moka nukenksminti inteligentiją, o masėms , pasak iki šiol nepalaidoto V.Lenino, „viskas turi būti paprasta“.


Imperializmo apologetas

Vienas pagrindinių rusiškojo mesianizmo gaivintojų ir skatintojų V.Putino aplinkoje yra dabar jau plačiai žinomas Aleksandras Duginas. Tas pats aukšto KGB karininko sūnus, kuris 1997 m. Maskvoje išleido geopolitikos vadovėlį „Rusijos geopolitinė ateitis“.

Pagrindinė tos knygos mintis –  Rusija negali tenkintis vien savo etninėmis teritorijomis, bet privalo būti Imperija, besiplečianti kaimynų sąskaita. Baltijos šalių politikai jau tuomet suvokė šį rusų kariškiams skirtą vadovėlį kaip rimtą pavojaus signalą, o vakariečiai, kuriems knygos turinys nebuvo prieinamas dėl paprasčiausio kalbos barjero, girdėdami jos citatas, tiesiog rodydavo pirštu į smilkinį: juk tik beprotis gali rašinėti tokius niekus! A.Dugino idėjos iš tiesų skamba beprotiškai – kad ir jo garsioji hiperborėjos teorija.

Pagal jį rusai yra ypatinga hiperborėjų rasė, kurią dar Herodotas mini savo veikaluose. Iš tiesų hiperborėjų sąvoka, kaip rašoma ir tarptautinių žodžių žodynuose, yra kilusi iš senovės graikų mitologijos.  Duginas jokių mokslinių įrodymų nepateikia. Jam, kaip ir Hitleriui, visiškai pakanka gražiai skambančių mistinių prielaidų, jis samprotauja apie kažin kur Šiaurėje nuo žmonių akių paslėptą žemiškąjį rojų, kuris, suprask, yra par excellence rusiškas. – Ar tik ne to „rojaus“ ieškoti enkavėdistai 1941 –aisiais buvo išvežę prie Laptevų jūros lietuves motinas su kūdikiais ?-

Vis dėlto šiandien jau ir vakariečiai, kalbėdami apie šį ilgabarzdį eklektišką pseudofilosofą , neslepiantį savo prielankumo nacionalsocializmo idėjoms, nebesišaipo. Ne todėl, kad jo mistiniuose samprotavimuose būtų atradę ką moksliškesnio, bet todėl, kad tai yra tas pats vyras, kuris 2008 m. ragino Putiną nesustoti Pietų Osetijoje ir žengti į Tbilisį, o 2014 liepos pradžioje – įvesti Rusijos kariuomenę į Ukrainą.

Jo įkurtos Eurazijos jaunimo sąjungos nariai kaip provokatoriai diversantai buvo siunčiami į Maidaną. Kai kurie jų, kaip pavyzdžiui Ukrainos saugumo pareigūnų išaiškintas ir areštuotas Rusijos diversantas Bachtiarovas, buvo subūręs iki 200 asmenų grupę. Jiems buvo mokami pinigai, o už tai jie turėjo šturmuoti Ukrainos Aukščiausiąją Radą ir ministrų kabinetą. Suimant Bachtiarovą, pas jį buvo rasta Molotovo kokteilių, pinigų ir ginklų, jis palaikė ryšį su Rusijos televizijos kanalais.

Yra manančių, jog būtent A.Dugino idėjos turi didžiausią įtaką V.Putino elgesiui. Taigi lieka tik žavėtis Maskvos universiteto vadovų drąsa, kad jie ryžosi pašalinti šį diversantų įkvėpėją ir rusiškojo imperializmo apologetą iš dėstytojo pareigų.


Ekumeniškasis Maskvos Patriarchas Kirilas


Kitas įtakingas asmuo, nuolat reiškiantis savo paramą V.Putinui, yra Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas. Šis dvasininkas gerai žinomas Vakaruose ir laikomas iškiliu konservatyviosios linijos teologu, nevengiančiu bendradarbiauti su Šventuoju Sostu. Perestroikos laikais nuo 1989 m. yra vadovavęs Bažnyčios Išorinių ryšių skyriui. Ir prieš tai, ir po to daug keliavo po pasaulį, megzdamas ryšius su kitomis Bažnyčiomis ir religinėmis bendruomenėmis. Pažymėtina , jog Patriarcho Kirilo vardas puikuojasi Rusijos milijardierių sąraše, o jo asmeninis turtas, pasak šaltinių, prilygsta... 4 mlrd. JAV dolerių. 

Galima numanyti, jog aktyvi ekumeninė Kirilo veikla Vakaruose yra stipriai paveikusi ir Rusijos užsienio politiką. Tarkime, nuolatiniai bandymai megzti ryšius su Europos konservatyviaisiais sluoksniais, kuriuos piktina liberalų ir kairiųjų radikalizmas įteisinant krikščionybei nepriimtiną socialinį elgesį, leido Kremliui sustiprinti savo įtaką ES. Patriarchas ne kartą yra raginęs katalikus ir stačiatikius vienytis bendrai kovai už tradicinių moralinių vertybių išsaugojimą, ir šis pozityviai skambantis raginimas neliko be atgarsio.

Patriarcho oficialų vizitą į Lenkiją 2012 m. vasarą visa Vakarų spauda gyrė ir vadino istoriniu susitaikymo vizitu, svarbiu Europos ateičiai. Kartu labai gyrė ir R.Sikorskio pragmatišką požiūrį į Rusiją. Tvarkos ir teisingumo partijos vadovų bandymus vizito kontekste priminti mįslingą Lenkijos Prezidento L.Kaczynskio lėktuvo sudužimą Smolenske 2010 m. balandį įtakingas savaitraštis „The Economist“ pavadino „patologišku įtarumu Rusijos atžvilgiu“.

(Praėjus dvejiems metams anuometinė britų savaitraščio pozicija, švelniai tariant, neatrodo labai įžvalgi. Baimindamiesi „patologinio įtarumo“, pragmatiškieji Vakarai vis suserga ūmia politinės trumparegystės forma ir užlipa ant to paties grėblio, kuris jau ne kartą yra stipriai tvojęs kabinetiniams išminčiams į kaktą.) 

Dabartinis Maskvos patriarcho atstovas užsienio reikalams arkivyskupas Hilarionas Alfejevas yra ne mažiau aktyvus už savo pirmtaką ir vadovą. Jis - dažnas svečias Romoje, o kartais ir Lietuvoje, kuri jo biografijoje užima ne paskutinę vietą. Maskvoje gimęs Grigorijus Alfejevas dvasininko šventimus gavo Vilniuje, Šventosios Dvasios vienuolyne 1987 m. ir vos už poros mėnesių, net nebaigęs mokslų Maskvos dvasinėje seminarijoje, tapo stačiatikių šventiku. Iki 1991 m.dirbo Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai sobore. Abu arkivyskupai, ir Kirilas, ir Hilarionas, moka ne po vieną Europos kalbą ir yra įgiję aukštus mokslo laipsnius.

Rytų ir Vakarų bažnyčių ekumeninis suartėjimas iš tiesų galėtų tapti solidžiu dvasiniu pagrindu didesniam tarpusavio supratimui visoje Europoje ir pasaulyje. Žinoma, jei Maskvos stačiatikiai, kitaip nei Rusijos kultūros ministras, neneigtų ir katalikybės bei Šventojo Sosto, švelniai tariant, indėlio į krikščioniškąją Europos civilizaciją . (Abejonių kelia jau vien tai, jog Rusijos stačiatikiai tebevartoja viduramžišką prozelitizmo sąvoką).

Maskvos patriarchas, darantis neabejotiną įtaką dabartiniam Rusijos prezidentui, galėtų suvaidinti netgi istorinį vaidmenį Rusijos ir Vakarų dialoge bei atkuriant tarpusavio pasitikėjimą su kaimyninėmis valstybėmis. Bet ar būtent šito jis siekia ?

Rusijos karas prieš Ukrainą – „vidaus nesantaikos“ padarinys?

Liepos 18 d., praėjus vos parai po Malaizijos lėktuvo numušimo, V.Putinas dalyvavo iškilmėse, skirtose paminėti stačiatikių Šv. Sergijų Radonežietį ir susitiko su Rusijos Stačiatikių bažnyčios Šventojo Sinodo nariais. Pradėdamas susitikimą, Patriarchas Kirilas kreipėsi į Rusijos prezidentą kaip į, jo žodžiais tariant, „tikintį stačiatikį“. Jis pasidžiaugė, kad nepaisant didžiulės įtampos Rytų Ukrainoje ir Palestinoje, susitikime dalyvauja Maskvai pavaldžių Ukrainos ir Jeruzalės ortodoksų bendruomenių vadovai. Vis dėlto jokių įžvalgų dėl Ukrainos nepateikta. Apie numuštą lėktuvą neužsiminta nė žodžiu.V.Putinas diplomatiškai pareiškė stebintis situaciją Rytų Ukrainoje „su nerimu ir liūdesiu“ ir išreiškė viltį, neva ten „greitu laiku įsivyraus taika“.

Nė vienas aukštas dvasininkas nepasiūlė V.Putinui, tarkime, liautis siuntus sunkiąją ginkluotę ir kareivius į Ukrainą ir taip išgelbėti žmonių gyvybes bei priartinti taikos galimybę arba baigti melagingą ir agresyvią informacinę kampaniją prieš kaimyninę šalį. O Visos Rusijos patriarchas Kirilas tai, kas vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos pavadino „vidaus nesantaika“, kokių pasitaikydavę ir senaisiais amžiais, tačiau dabar, pasak jo, „padėtį pablogino išoriniai veiksniai, apie kuriuos daugeliui mūsų žinoma.“

Negalėčiau tvirtinti kad tokie Patriarcho vertinimai kuo nors labai skirtųsi nuo Rusijos politikų kalbų ar nuo paties V.Putino nuolat žeriamų kaltinimų ES ir Vakarams. Tačiau „vidaus nesantaikos“ koncepcijoje esama tokio atvirumo, į kurį negalima visai nekreipti dėmesio. Viena vertus, Kirilas, kurio patriarchatui priklauso dauguma Ukrainos stačiatikių parapijų, galėjo kiek užsimiršti leisdamas sau tokį, sakytume, „biurokratinį žinybinį žargoną“, neteikiantį Ukrainos valstybingumo faktui jokios reikšmės.

Vis dėlto prisimenant, kaip aršiai Maskvos stačiatikių galva kovėsi su buvusiu Ukrainos Prezidentu Viktoru Juščenka, kai šis ketino paremti autokefalijos (savarankiškumo, V.A.) reikalavusius ukrainiečių stačiatikius, tampa aišku, jog tai pasakyta neatsitiktinai. Baimindamasis, kad nepriklausomos Ukrainos stačiatikiai gali pereiti į geopolitiškai neutralią Konstantinopolio globą, kaip tai padarė Estijos stačiatikiai, Kirilas, kaip jis pats teigė, kalbėjo su V.Juščenka „labai atvira ir nediplomatiška kalba“. Jis viešai piktinosi: „Kodėl Maskvos patriarchui paklusti negalima, o Konstantinopoliui arba Romai galima ?“ Kirilas kvietė neardyti „tūkstantmetį trukusios istorinės Rusijos tautų bažnytinės vienybės“ ir nesilpninti „šventosios Rusijos civilizacijos balso dialoge su Europa ir pasauliu“.

Galima įvairiai vertinti Maskvos ir visos Rusijos patriarcho pastangas išlaikyti savo patriarchato galybę – galima jas ir pateisinti, ir suprasti. Tačiau aišku viena : jog Patriarcho Kirilo interesas objektyviai sutampa su imperiniu Kremliaus siekiu žūt būt išlaikyti Ukrainos valstybę pajungtą Maskvai.

Rusija – krikščioniška ar „teisingai slaviška“?

Kad Rusija iš tiesų civilizacine prasme iš esmės skiriasi nuo Vakarų, tenka pripažinti vos palyginus Romos Katalikų hierarchų ir Maskvos patriarcho viešųjų kalbų žodyną. Katalikiškojo mokymo centre visuomet ir visur yra Kristus, todėl Popiežiaus pamokslo niekuomet nesupainiosi su kad ir išmintingiausio politiko pasisakymu. Esminis Vakarų krikščionybės bruožas – čia galioja bažnytinės ir pasaulietinės valdžios atskyrimas, kuris ir leido šioje pasaulio dalyje įsitvirtinti asmens teisėms ir laisvėms bei socialiniam pliuralizmui. Visai kitą santykį įkūnija Rytų krikščionybė, apie kurią S.Huntington‘as rašė, jog Dievas stačiatikių civilizacijoje yra „imperatoriaus jaunesnysis partneris“. 

Maskvos Patriarchas negaili pagyrų mūsų laikų „imperatoriui“. Liepos 18 d. jis viešai dėkojo Putinui už tai, jog šis savo mintimis ir veiksmais „geba išreikšti Rusijos visuomenę apjungiančias mintis bei idėjas.“ Kad šios idėjos sukelia kruvinus karus , o rusiškosios vienybės Kremlius siekia melo ir propagandos būdu, Patriarchui tur būt neatrodo nuodėminga. 

Jis ir pats nevengė gana abejotinų teiginių aną liepos aštuonioliktąją. Paskelbė „visam rusų pasauliui“ ir visam kitam pasauliui, kad Rusija niekam nekelia karinės grėsmės. Ir palinkėjo kad su Viešpaties pagalba visi tie, kurie dar nesupranta Rusijos, ją kuo greičiau suprastų.

Patriarcho žodynas – perdėm politinis. Jis daug kalba apie Rusiją, ypač – apie istorinę Rusiją ir taip pat kaip Kremliaus ideologai mini vadinamąjį „rusiškąjį pasaulį“, tėvynę-otčyzną ir tuos šventuosius, kurie, pasak Putino, padėjo sujungti „rusų žemes“. Kristus, kaip žinia, jokių žemių neturėjo ir neketino jungti , kariuomenių netelkė , imperijų negynė, tik ragino mylėti savo artimą kaip patį save. Gal todėl Patriarcho Kirilo kalbose taip niekur ir neradau minint Kristaus . Ir labai suabejojau kultūros ministro V. Medinskio teiginiais apie Rusiją kaip patikimiausią krikščioniškųjų vertybių sergėtoją. O žodį „pravoslavai“ ėmiau versti pažodžiui : „teisingi slavai“. Jei kam dar neaišku, ką reiškia būti „teisingu slavu“, tepasiklausia Putino.

Vakarai – pragarai, o be jų - negerai

Neketinu užmiršti, kad ir mūsų pačių namuose, t.y. Vakaruose, ne viskas yra kaip norėtume ir kaip turėtų būti. Nesilpstanti meilė Aukso veršiui skaldė ir tebeskaldo Europą. Beatodairiškas „lygybių“ paradas tampa destruktyviu kėsinimusi į žmogaus prigimtį. Bet klysta tie, kurie vis dar mano , kad tai įžvalgusis V.Putinas atskleidė Europai jos trūkumus. Priešingai, jis tik pakartojo tuos argumentus, kuriuos patys europiečiai nuolat ištaria savo tarpusavio ginčuose ir ideologinėse kovose. Demokratijos nebūna be kovos. Tačiau toji kova – visų pirma Vakarų civilizacijos autorefleksijos išraiška. Ten, kur žmonių burnos nėra užčiauptos jėga, visuomet galima ginti tiesą. Ir tikėti, jog Tiesa laimės.

Kai mąstau apie mūsų netobulus Vakarus, vis prisimenu lietuvišką posakį: namai – pragarai, be namų negerai. Mūsų protėviai ir mūsų kunigaikščiai kadaise, matyt, irgi panašiai žvelgė – tai į Vakarus, tai į Rytus. Ilgus šimtmečius lieję kraują kovose su kryžiuočiais tikrai neturėjo dėl ko idealizuoti Vakarų. Ir vis dėlto nepasirinko Rytų . Rinkosi Vakarų krikščionybę ir Vakarų civilizaciją.
Matyt, ir anuomet Rytuose įžvelgė kažką svetima mūsų prigimčiai, su kuo negalėjo ir nenorėjo sutapti.