Graži būtų ir Lietuva, ir jos sostinė Vilnius, kliudo tik nelemtieji lietuviai, užsispyrėliškai siekiantys stiprinti savo nepriklausomybę, narystę Europos Sąjungoje ir NATO.

Augantys lietuvių emigracijos mastai įdomūs ne tik Lietuvai, bet ir Kremliaus vanagams. Skaičiai juos džiugina, tik nepakankamai, todėl ponas Putinas savo kalbose tuos skaičius visuomet linkęs padidinti. Vis dėlto Lietuvos valstybė gyvuoja, o jos teritorija, žvelgiant iš Kremliaus, dar nėra pakankamai ištuštėjusi. Reikia papildomų priemonių. – Ir štai: Aliaksandrui paliepus, Vladimirui panorėjus, tokia priemonė jau yra, ir jos vardas – Ostroviec arba Astravas.

„Gražu buvo žiūrėti, kaip lietuvių politikai riejosi dėl ketinimų statytis japonišką reaktorių Visagine, net konsultacinį referendumą surengė – cha cha!“ Taip, vienybe toji tauta niekuomet nepasižymėjo, ir planas „Astravas“ į tai atsižvelgs.

O lietuviai kimba vieni kitiems į atlapus ir vis klausia: kas kaltas? Kai kurie jau aiškina apie mistinį „kompromisą“ su karinio strateginio objekto planuotojais ir finansuotojais! Su tais, kuriems net nereikės tiesioginio karinio konflikto išvalant Lietuvą nuo lietuvių. Vieni renka parašus ir rengia įstatymo projektą, kad Lietuva nepirktų energijos iš šios elektrinės, o kiti tai vadina „rinkiminiu šou“ ir numoja ranka. Vieni rašo laiškus į Europą, ieškodami jų interesus galinčių atstovauti komisarų (kadangi Lietuvos deleguotas komisaras to nedaro!), o kiti verda koldūnus arba atostogauja. O dar kiti klausia: ko siekė politikai ir Lietuvos branduolinės energetikos žinovai, tiek daug energijos skyrę Visagino projekto stabdymui, jog tuo paskatino Rytų kaimynus Vilniaus pašonėje išdaiginti monstrą?

– Gerai, – sako Kremliaus ponai, – tokie „pabiručiai“ nepasipriešins.

Mirtinas ginklas prieš Lietuvą

Nuo Aukštojo kalno Juozapinėje jau plika akimi įžiūrimas Astravo monstras. Ant švento Neries, kurios vandenys bus naudojami reaktoriaus aušinimui, upės kranto. Nuo Lietuvos sostinės Vilniaus jį skiria tik 50 kilometrų. Įvykus rimtai avarijai, žmonės turės būti nedelsiant evakuojami. Netgi tie, gyvenantys 200 kilometrų spinduliu – ištuštėtų ne tik Lietuvos sostinė su visa Vilnija, bet ir didelė dalis Lietuvos. Kad tokia avarija yra daugiau nei tikėtina, abejonių nekyla. Jau dabar statybos metu vis kas nors lūžinėja ir griūva, o tarptautinių ekspertų niekas neketina į statybvietę įsileisti.

Jeigu Astravo atominė elektrinė būtų statoma normalioje valstybėje ir jeigu iš tiesų tai būtų ekonominės paskirties objektas, elektrinę statanti įmonė ir ją finansuojanti valstybė nertųsi iš kailio, norėdama užtikrinti saugumą ir nuraminti tarptautinę bendruomenę. Bet tokių pastangų nėra. Tiesą sakant, ir kam jos reikalingos? Juk tikrasis projekto tikslas – visai kitas.

Auganti katastrofos grėsmė ir netikrumas jau dabar gąsdina nemažą dalį Lietuvos piliečių, o ateityje, ko gero, gąsdins ir potencialius investitorius – jie tikrai pagalvos apie ilgailaikio investavimo Lietuvos sostinėje naudą. Jau vien tai įrodo, kad Astravas yra ne ekonominės, bet karinės-strateginės paskirties objektas. Be to, šio objekto pagalba galima užvaldyti nepriklausomą valstybę, net neįvykdžius tiesioginės karinės agresijos. Juk agresijos atveju grėstų susilaukti labai rimto NATO atsako, o čia - bus paprasta avarija, kurios likvidavimas užsitęs iki begalybės ir kurią Europa greitai pamirš, kadangi pačiai Europai bus parūpinta naujų problemėlių ir naujų teroristų.

Klausiu kaimynų baltarusių ir visos Europos: nejaugi nėra jėgos, galinčios sustabdyti šio objekto statybą? Ar tai normalu, žvelgiant iš Briuselio? Mums iš Vilniaus taip neatrodo.

Žiūrėdamas į keturias skulptoriaus nukaltas žirgų galvas ant Aukštojo kalno, Gabrielius Landsbergis liūdnai pajuokavo: tikiuosi, kad tai nėra keturi Apokalipsės žirgai.

Verta visiems susitelkti ir pakovoti, kad taip neatsitiktų. Lietuviams ir nelietuviams, Lietuvoje ir aplink Lietuvą. Nes tik vieninga mūsų laikysena dar gali išgelbėti rytinį Baltijos krantą nuo katastrofos. Ne tik Vilnius, bet ir Ryga, ir Talinas, ir Varšuva, o galbūt - ir Berlynas, ir Viena, turi pareikšti, jog niekada nepirks elektros iš nesaugios elektrinės. To dar galime pasiekti, jei patys susivienysime ir susitelksime. Jei Vyriausybei patarinės tie, kurie suinteresuoti Lietuvos išlikimu, o ne kišeninių interesų Baltarusijoje turėtojai ar šiaip pakabintieji.

Laikas vėl kilti į naują Baltijos kelią, šįkart – nuo Talino iki Varšuvos!

Šiandien žmonės neretai manęs klausia: ką gi veikia tame Briuselyje Lietuvos deleguotasis eurokomisaras? Todėl kreipiuosi: Vyteni, būk žmogus, atstovauk saviškiams – ne astraviškiams!