Katino Leopoldo požiūriu bei jo metodu neretai sekama tarptautinėje politikoje. Gerai žinoma valstybė aneksuoja suverenių valstybių teritorijas , vykdo agresiją, žmonių gyvenimą paversdama pragaru, tarptautinė bendruomenė – pagaliau!- ryžtasi reaguoti sankcijomis, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis katinų leopoldų choras murkia toliau.

Jie piktinasi dėl sankcijų ir ragina “ieškoti bendrų sąlyčio taškų”, “blaiviai vertinti susiklosčiusią situaciją”, “ieškoti kompromiso ir bendrų galimybių erdvės”. Tarytum problema būtų ne agresorius, bet visi likusieji, neva nenorintys ar nesugebantys “kalbėtis”.

Atnaujinti dialogą, atkurti tarpusavio pasitikėjimą ir saugumą regione, - su tokia skambia, ambicinga ir teisinga programa šiais metais Vokietija pirmininkauja Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijai (ESBO). Tuo pasinaudodami, kai kurie Vokietijos stambiojo kapitalo atstovai vėl kalba apie bendrą ekonominę erdvę “nuo Lisabonos iki Vladivostoko”.

Ketvirtajame Berlyno Rytų forume balandžio 18-19 d.d. žodis “dialogas” skambėjo nuolatos lyg burtažodis. Šis forumas vienija tuos stambiuosius Vokietijos pramonininkus, kurie, panašiai kaip ir buvęs socialistų Kancleris Gerhardas Schroederis, savo verslo sėkmę sieja su rusiškuoju bizniu.
Pagrindinė jų idėja ir siekis - sukurti “vieningą ir nedalomą ekonominę erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko”. Apie ją girdime tikrai ne pirmą kartą, tačiau prielaidų tos didingos vizijos įgyvendinimui, regis, nedaugėja. Matant, kaip žingsnis po žingsnio Rusija Vakarų sąskaita realizuoja savo geopolitines ambicijas, gali kilti pagrįstų abejonių ir dėl tikrosios tos vizijos autorystės.

Kita vertus, pati idėja, “nuo-iki”, tikrai nusirašyta nuo ESBO, kurioje siekis kurti “vieningą saugumo erdvę nuo Vankuverio iki Vladivostoko” jau seniai tapo retorine kliše. Kadangi pagrindine ESBO darbotvarkės dalimi nuolat tampa Kremliaus vykdoma agresija. Pastaraisiais metais – Krymo aneksija ir karas prieš Ukrainą. Tačiau Kemlius nedaug kuo rizikuoja, jei Europa ir Vakarai, nepaisydami jo augančio apetito, vis grįžta prie “įprasto biznio”.

Kaltinti ES, neva ji vengė dialogo, tikrai neteisinga, nes būta ne vieno rimto bandymo įtraukti Rusiją. Tačiau visi tie projektai, deja, vienas po kito žlugo. Ironiška, bet ES ketinimai padėti Rusijai modernizuotis baigėsi tuo, kad ši valstybė modernizavo savo karines pajėgas ir kaip mat panaudojo jas prieš kaimynus. Kol ES lyg apgautas jaunikis dejavo dėl abipusiškumo santykiuose su Kremliumi stokos, Kremlius veikė ir jautėsi laimėtoju. Visai kaip tos įžūlios pelės iš sovietinio multiko, šaukiančios jų skriaudžiamam katinui: Leopoldai, baily, išeik!

ES Rytų kaimynystės politika suteikė demokratinės raidos perspektyvą į Vakarų ekspresą nesupėjusioms šalims iš buvusios SSRS. Ši perspektyva labai nepatiko Kremliui, todėl jis ėmėsi visų įmanomų būdų tam sutrukdyti, ir ne vien karinių. Eurazijos ekonominė sąjunga – viena jų. Tai ne ekonominis, bet visų pirma geopolitinis Rusijos instrumentas, kuriuo ji siekia suvaržyti Rytų partnerystės valstybių galimybę integruotis į Europą.

Berlyno Rytų forumo organizatoriai ir dalyviai puikiai supranta, jog Eurazijos sąjunga – tai prieš ES nukreiptas darinys, skaldantis jų taip siekiamos erdvės tarp Lisabonos ir Vladivostoko vienybę. Vis dėlto, pagrindiniai kalbėtojai, stambiojo verslo atstovai, interpretavo Euraziją kaip jau įvykusį faktą, ir nuolat savo kalbose pabrėžė būtinybę nustatyti pastovius santykius tarp Europos ir Rusijos dominuojamos Eurazijos.

Pasirodo, galima labai skirtingai interpretuoti tikrovės faktus. ES Vadovų taryba ir ponia Kanclerė Angela Merkel būtent dėl tam tikrų “faktų” įvedė sankcijas Rusijai. Tuo tarpu dalis Vokietijos verslininkų tikrove vadina dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą susiklosčiusią situaciją, ignoruodami politinius ir moralinius jos vertinimus ir ragindami kuo greičiau ją “stabilizuoti”. Labiausiai šis nekantrumas atsiskleidė Uniper valdybos pirmininko Klauso Schaeferio pasisakyme. Jis išreiškė pageidavimą, kad “JAV ir Rusijos prezidentai kuo greičiau susėstų uždarame kambaryje” ir “susitartų”.

Išvertus į paprastų žmonių kalbą, ponas Klausas pageidautų kuo greitesnio įtakos sferų pasidalijimo. O kažkuris iš forumo dalyvių paatviravo, neva, situacija Moldovoje, Ukrainoje ir Gruzijoje dar ilgai bus nestabili, todėl jie, verslininkai, ir yra priversti ieškoti stabilesnių rinkų.
Dalyvaudama Berlyno Rytų forume, dar kartą įsitikinau, kokį milžinišką spaudimą patiria Vokietijos kanclerė p. Angela Merkel, kurią iš vienos pusės atakuoja Azijos ir Afrikos pabėgėlių srautai, o iš kitos pusės - godžiai į Rusijos rinką žiūrintys verslininkai.

Be abejo, nereikėtų pervertinti nuo Rusijos priklausomų Vokietijos pramonininkų įtakos šios šalies ekonomikai, nes Vokietijos eksportas į Rusiją šiuo metu sudaro nepilnus du procentinius punktus. Netgi į palyginti nedidelę Švediją Vokietija eksportuoja daugiau nei į Rusiją. Nepaisant Rusijai taikomų sankcijų ir bendro ekonomikos augimo lėtėjimo pasaulyje, Vokietijos eksporto apimtys 2015 m. išaugo 6 procentiniais punktais.

Tačiau esama pagrindo ir nerimui. Vokietijos ekonomika ir jos pramonė yra priklausoma nuo dujų importo. Nepaisant ES ketinimų kurti energetinę sąjungą ir siekti energetikos išteklių importo diversifikacijos, rusiškų dujų patrauklumas Vokietijoje nemažėja.

Viena iš Rytų forumo sesijų Berlyne skirta energetikai, ir joje buvo atkakliai ginama NORDSTREAM 2 projekto idėja. Kol kas šiam projektui priešinasi Baltijos valstybės, Lenkija ir Slovakija. Jis visiškai paneigia Ukrainos, kaip tranzito valstybės, reikšmę. Ir jis reikš Ukrainai daugiau nei vien ekonominius nuostolius. Nordstream 2 taps tyliu suokalbiu tarp Rusijos ir Vakarų, paliudysiančiu, jog Ukrainai nesuteikiamas šansas tapti “stabilia rinka”, tariant verslininkų žargonu.

Slovakijos atstovė Gazpromui forume iškėlė klausimą, kodėl nenorima padedant ES rekonstruoti jau esamų vamzdynų, nutiestų per Ukrainą Europos link. Galėjome tik nusišypsoti, išgirdę atsakymą, neva nutiesti antrąjį vamzdį po Baltijos dugnu Gazpromui yra pigiau. NORDSTREAM 2, kaip ir NORDSTREAM 1-tai geopolitinis Rusijos projektas, kurio pagrindinis tikslas – kuo labiau ekonomiškai izoliuoti buvusias Sovietų Sąjungos ir Sovietų bloko šalis ir tuo būdu palengvinti Kremliaus absorbcines pastangas.

Lietuvos Respublikos Prezidentės ir buvusios Vyriausybės užsispyrimo dėka Lietuva pasistatė suskystintų dujų terminalą ir iš dalies užsitikrino alternatyvą Gazpromo dujoms, tuo prisidėdama ir prie bendros ES energetinės erdvės kūrimo. Tačiau stambieji Europos koncernai, dalyvaujantys NORDSTREAM 2 projekte, veikia priešinga kryptimi, apsunkindami ES pastangas kurti saugią energetinę erdvę.

Artėja laikas, kai ES turės apsispręsti dėl sankcijų pratęsimo Rusijai. Kol kas nėra net menkiausio pagrindo tas sankcijas panaikinti. Rusija nevykdo netgi Minsko susitarimų, kurių įgyvendinimas taip svarbus ponios A. Merkel veido išsaugojimui. Tačiau susirūpinimą kelia ne tiek Vokietijos pramonininkų spaudimas dėl sankcijų, kiek Vokietijos Kanceliarijos tyla dėl NORDSTREAM 2 projekto. Nei Vokietijos vadovė, nei jos aplinka kol kas nėra nieko pasakiusios šia tema. Ar tai yra tyla, reiškianti pritarimą?

JAV politiniai sluoksniai taip pat su nerimu stebi šio projekto eigą, nes ji neišvengiamai blogai paveiks, visų pirma, Ukrainą. O juk nuo Ukrainos ateities didele dalimi priklauso ir visos Europos ateitis.

Labai ryškiai forume nuskambėjo buvusios Arsenijaus Jaceniuko vyriausybės finansų ministrės Natalijos Jaresko pasisakymas. Nepriekaištinga anglų kalba ji pristatė Ukrainoje vykdomų reformų pjūvį, neslėpdama korupcijos problemos ir kreipdamasi į visas Vakarų valstybes solidarumo bei palaikymo.

Nors Ukraina prarado nemažą dalį savo teritorijos ir gyvena karo sąlygomis, ji sugebėjo sustabdyti infliaciją, stabilizuoti valiutą ir netgi sumažinti biudžeto deficitą.

Su džiaugsmu pastebėjau, kad kaip tik ši kalbėtoja susilaukė nuoširdžiausių ir ilgiausiai trukusių ovacijų. Turint omenyje, kad forumą organizavo prorusiškiausi Vokietijos verslo sluoksniai – tai gera žinia. Teikianti vilčių, kad vadinamojo stabilumo ir dialogo su Rusija vis dėlto nebus siekiama bet kuria kaina. Ir kad ES bei Vokietijai pakaks ambicijų šiame dialoge nesitaikstyti su pralaimėtojos vaidmeniu. Priešingu atveju Europos Sąjunga vėl gali tapti mažu pusiasaliu, prilipdytu
prie didžiulės Eurazijos.