Bičiuliai, kol partijų vadovai aiškinasi tarpusavio santykius, traukia vienas kitą per dantį Facebook’e ar gyvai, noriu pasidalinti savo mintimis apie netrukus prasidėsiantį rudens darbų sezoną ir socialinės politikos ateitį Lietuvoje.
Neseniai lankiausi Vilniaus Naujininkų mikrorajone. Erdvėje, kur skurdas, bedarbystė, socialinė rizika yra ne teorija, o akis badanti realybė – vos už kilometro kito nuo prabangių sostinės senamiesčio fasadų. Čia nerenovuota muzikos mokykla, čia biblioteka vis dar neturi ne tik centrinio šildymo, bet ir interneto (!), o gatvėse asfaltuojamos kažkadaise taisytų skylių skylės.
Emigruojanti, skurstanti, didėjančios turtinės ir regionų atskirties Lietuva – tai nuopelnas politikų, neturėjusių vizijos, kompetencijos ir noro spręsti šių problemų. Taip pat tokių, kurių vizijos sutampa su kraštutinių dešiniųjų pažiūromis. Jų yra ir buvo daug visose partijose. Jūs, socialdemokratai, tai puikiai žinote iš savo karčios patirties. Ne be nuodėmių ir mūsų LVŽS.
Prisiimkime kaltę. Taip, tai dėl mūsų – kairiųjų – silpnumo, neskaitlingumo, beprasmių tarpusavio ginčų. Vakarų Europos šalys jau baigia išsilaisvinti iš XX amžiaus pabaigai būdingo aklo tikėjimo, kad laisvoji rinka yra vienintelis piliečių gerovės kūrimo įrankis, kad socialiniai reikalai automatiškai spręsis vien augant BVP ar plečiantis verslui. Net šlovės viršūne besidžiaugiantis Prancūzijos Prezidentas, kuriam labai tinka neoliberalo įvaizdis, pats nebesigėdija, kad anksčiau atstovavo socialistų partijai.
Realybė yra tokia, mieli bendražygiai, kad nuo 2012 metų Lietuvoje turtingiausių gyventojų pajamos augo, o socialinė praraja tik gilėjo. Tai puikiai iliustruoja liberalo ir Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus aklavietė. Jis daug metų kaip vieno „garsaus“ instituto vadovas mus įtikinėjo, kad viską reikia daryti vardan ir dėl laisvos rinkos. Siūlė kuo daugiau visko privatizuoti, mažinti reguliavimą, riboti perskirstymą, savivaldybių ekonominį savarankiškumą ir taip toliau. Deja, tapęs meru susidūrė su realybe, kad šaka, ant kurios užlipo, jau seniai nupjauta ir jo paties pastangomis.
Kaip kairieji, jus puikiai žinote, kad neįmanoma didinti pensijų, steigti naujų darželių, renovuoti daugiabučių, jei nedidėja valstybės biudžeto pajamos, jeigu visi kartu solidariai nesunešame po kruopelę šio gėrybių maišo. O tai vyksta dviem būdais – augant ir verslo, ir žmonių pajamoms. Šie reiškiniai glaudžiai susiję – sėkmingam verslo augimui reikia geros socialinės aplinkos, reikia sveikų, sočių ir laimingų žmonių.
Todėl ir rašau bei kviečiu visus bendraminčius – kairiuosius ir ne tik – susitelkti ties svarbiausiai žingsniais, nes, skirtingai nuo niekada neišsipildančių dešiniųjų lozungų, turime viziją.
Pirmas žingsnis – baikime švaistyti valstybės turtą
Nesuprantu, kodėl jūs, gerbiami socialdemokratai, taip aršiai priešinotės savo pačių paskirtam ministrui Linui Linkevičiui ir stabdėte ir jo siūlomą urėdijų reformą. Tai tikrai ne tas klausimas, kuris turi kelti tiek aistrų. Neabejoju, kad miškininkų profesinės sąjungos įvertins pokyčių naudą, kai pamatys, kad miške dirbantys žmonės tik laimės.
Kur dėsime tuos įvairiose valstybės valdomose įmonėse sutaupytus milijonus? Socialinės atskirties mažinimas perskirstant lėšas yra bene svarbiausias Vyriausybės programos tikslas, tačiau rimtų permainų, o, tiksliau, išlaidų didinimo galima tikėtis tik sukaupus reikalingas lėšas. Todėl dabar Vyriausybė ir užsiima pajamų kaupimu, vykdo nepopuliarias reformas (urėdijų, kelių priežiūros, įvairių administracijų) ir mažina neadekvačias valstybės išlaidas tam, kad vėliau taupymą būtų galima panaudoti rimtai socialinei politikai.
Antras žingsnis – kartu reikalaukime didesnių algų
Rudenį bus pasirašytas nacionalinis susitarimas dėl reformų ir atlyginimų augimo. Jo esmė labai paprasta: Vyriausybė prisiims ilgalaikius įsipareigojimus dėl algų kėlimo ir sąlygų gerinimo viešajame sektoriuje, pasirašys atitinkamas šakines sutartis.
Pirmieji pavyzdžiai jau yra – šakinė sutartis su sveikatos darbuotojais, gydytojams paliktos senojo Darbo kodekso garantijos. Dar iki to gerokai į priekį pasistūmėję pareigūnai. Toliau eilėje – visi biudžeto lėšomis samdomi darbuotojai.
Gerbdamos susitarimus profesinės sąjungos turės padėti ir paskatinti Vyriausybę vykdyti reformas tose valstybės valdymo srityje, kur pertvarkos būtinos.
Sekant pavyzdžiais viešojo administravimo srityje turi būti stiprinamos kolektyvinės derybinės galios ir augti darbo pajamos ir privačiame sektoriuje. Vieša paslaptis, kad Lietuvoje per daug žmonių nori dirbi valstybės valdymo aparate ar tokiose įmonėse kaip „Lietuvos geležinkeliai“ ar urėdijos. Taip yra todėl, kad darbas valstybei apmokamas panašiai kaip ir privatus, bet streso yra mažiau, o socialinio saugumo gerokai daugiau. Kitas lazdos galas – nemotyvuoti biurokratai, svajojantys apie darbą versle, bet „vegetuojantys“ prie valdiško stalo nuo 8 iki 17 valandos.
Todėl būtina užtikrinti, kad valstybės siūlomi atlyginimai didėtų ne tik dėl realios kolektyvinės galios, bet ir dėl atitinkamo konkurencinio spaudimo iš privačių darbdavių. Kaip surasti paskatų? Pradėkime nuo didesnės žmonių derybinės galios. Mainais į naująjį Darbo kodeksą verslas įsipareigojo pradėti rimtas derybas dėl algų atskirose profesijų grupėse. Tad ne tik mokytojai, bet ir kitų profesijų žmonės turi išdrįsti ir pradėti naudotis savo teisėmis, o esant reikalui net kelti streiko idėją (dažniausiai užtenka vien idėjos).
Tikiu, kad bent jau Jūs – socialdemokratai – supratote, kad mano tikslas diskusijos dėl Darbo kodekso metu buvo parodyti, kad nelygybę gali sumažinti ne tik valstybės perskirstymas, kai per mokesčius yra paimama ir perduodama mažiau pasiturintiems. Daug rimtesnis perskirstymas vyksta kasdien privačiose darbo vietose. Būtent nuo to XIX amžiuje prasidėjo socialdemokratija. Būtent todėl, kad žmonės Lietuvoje nemoka išsireikalauti deramų atlyginimų, užtikrinančių minimalų šeimų orumą, ir vyksta masinė emigracija.
Kolektyvinių derybų skatinimas, derybinės galios stiprinimas yra būtent tos priemonės, kurios gali sumažinti turtinės nelygybės šaknis darbo vietoje. Ši nelygybė yra daug svarbesnė nei socialinių pašalpų, PVM lengvatų klausimai ir ją sumažinti vien Vyriausybės pastangų neužteks. Todėl Seime tam ruošiama dirva – jau rudenį bus svarstomi įstatymų projektai, kuriais valstybė finansiškai skatins narystę profesinėse sąjungose, įteisins sankcijas vengiantiems spręsti darbo ginčus derybų keliu, užtikrins nemokamas konsultacijas profsąjungų steigimo bei veiklos klausimais.
Trečias žingsnis – peržiūrėkime pajamų „testavimo“ politiką
Šiandien veikianti Piniginės socialinės paramos sistema neužkardo skurdo, nemažina turtinės nelygybės, o tik imituoja gaisro gesinimą. Vis dar remiamės griežta pajamų testavimo sistema ir tik trupinius barstome beveik badaujantiems žmonėms.
Niekaip nesukuriame sistemos, kuri užtikrintų, jog dirbantis žmogus savaime pakiltų iš skurdo. Ruošiama mokestinė reforma bus rimtas žingsnis pajamų lygybės link (mokesčių progresyvumas individualios veiklos pajamoms, universalios vaiko išmokos nepriklausomai nuo pajamų testavimo), todėl negaliu sutikti su kai kuriais oponentais, teigiančiais, jog planuojami tik „kosmetiniai“ pokyčiai. Atsakomybė prieš valstybės finansų sistemos stabilumą niekada neleistų imtis revoliucinių mokesčių politikoje permainų.
Metų metais besitęsianti Lietuvos valstybės gėda – žemiau skurdo ribos gyvenantys pensininkai (tokių kone kas antras). Nemažai iš tos pačios pensijos dar padeda ir savo vaikams, ir anūkams. Ne ką mažesnė gėda, kai dirbantys tėvai negali išlaikyti savo vaikų. Todėl privalome nagrinėti Lenkijos, Suomijos ir kitų valstybių praktiką, kad universalios vaiko išmokos padeda dalį šeimų apsaugoti nuo skurdo.
Sveikintini Vyriausybės žingsniai dėl „vaiko pinigų“, tačiau reforma turi vykti užtikrinant paskatą dirbti ir užsidirbti. Įvedant vaiko pinigus negali būti naikinamas papildomas neapmokestinamas dydis, nes kitaip dirbantys tėvai prarastų mokestines lengvatas. Uždirbantiems iki, pavyzdžiui, tūkstančio ar kitos bendru sutarimu parinktos sumos eurų per mėnesį „į rankas“ turėtų būti paliktos dabar galiojančios mokestinės lengvatos.
Ketvirtas žingsnis – visuotinis pajamų deklaravimas be „lygesnių už lygius“
Daugelis sutariame, kad Lietuvoje mokesčiai darbui yra per dideli. Gerokai tiksliau skaičiuoti mokesčius nuo realių pajamų, o ne nuo pajamų rūšies. Tam būtinas visuotinis pajamų deklaravimas kartą per metus. Tai ir būtų pagrindas įvesti progresinius pajamų mokesčius. Tokios nuostatos yra LVŽS programoje, tokioms nuostatoms privalo atsirasti socialdemokratų parama. Tam vis palankesnė darosi ir visuomenės nuomonė. Skaitant Gitano Nausėdos komentarus galima būtų sakyti, kad tas momentas jau šalia.
Gerbiami socialdemokratai, bičiuliai, mes turime šansą ištraukti Lietuvą iš dešiniųjų primestos politinės darbotvarkės ir imtis svarbaus nacionalinio saugumo klausimo – socialinės piliečių gerovės perversmo. Vietoj to mes ginčijamės dėl urėdų skaičiaus, alkoholio laipsnių ir diskutuojame dėl dažnai radikalokų dešiniųjų rezoliucijų. Mums primeta ne mūsų darbotvarkę, ne mūsų vertybes.
Milžiniška turtinė nelygybė, skurdas, emigracija, savižudybės, vaikai po kartono lapais ar šuliniuose, ES institucijų nuolatinis baksnojimas į mūsų mokestinę sistemą – laikas visa tai keisti ir žengti tuos būtinus žingsnius į socialiai atsakingos Lietuvos ateitį.