Tai gili Lietuvos politinės filosofijos tradicija, prie kurios ištakų – nepelnytai užmirštas, sąmoningai iš valstybės istorijos pašalintas iškilus Lietuvos demokratas ir Prezidentas Kazys Grinius.
Džiugu, kad apie Kazio Griniaus asmenybę, istorinį vaidmenį, 2016 metais buvo kalbėta daugiau. Visi sutariam, kad jis demokratas ir patriotas. Tačiau daugelyje diskusijų aš pasigedau svarbaus dalyko - jo ideologinės ir ypač ekonominių vertybių darbotvarkės. Apie ją kalbama visada puse lūpų, tarsi atsiprašant, kad jis, matote, buvo kairysis. Suprantu, kad sovietinė priespaudą vis dar verčia mus negatyviai vertinti kairės ideologiją, tačiau tai negali tęstis amžinai.
Gilus psichologinis žmonių socialinio teisingumo poreikis, lygybė, teisingas pajamų perskirstymas, kolektyvinio veikimo potencialas, pasaulio žmonių solidarumo vertybė, laimės ekonomikos teorija - šie politinės minties produktai yra susiję su pasaulėžiūrą, kurią gynė Prezidentas Grinius.
Ekonominės politikos filosofija Lietuvoje remiasi smarkiai indivudualizuota rinkos filosofija. Būtent todėl gimsta nesubalansuotas Darbo santykių reguliavimas, privatizacija pateikiama kaip panacėja, o pajamų nelygybė auga kartu su BVP.
Grinius buvo privalomojo valstybinio sveikatos ir socialinio draudimo, progresinių mokesčių, socialinės rūpybos įstatymų ir nemokamo mokslo šalininkas. Kaip ir pareigas pradėjęs eiti ministras Aurelijus Veryga Prezidentas Grinius teigė, jog daugelis ligų Lietuvoje turi socialines priežastis, kurias pašalintų tinkama socialinė politika ir švietimas, pats vykdė ir skatino sėkmingą ligų profilaktiką.
Aktyvus valstybės ir savivaldos vaidmuo ekonomikoje, kooperacijos ir profsąjunginio judėjimo skatinimas, kaimo gyvybingumas, pagarba žmogaus teisėms ir mažumoms, prioritetas švietimo politikai, žmogaus ir gamtos darna, sveikos gyvensenos skatinimas. Šios K. Griniaus nuostatos nesensta epochų kaitoje, šiandien, ypač po finansų krizės, įgydamos naują aktualumą. Kaip sako žinomas JAV ekonomistas, Robertas Shilleris – šiandienos didvyriai yra sąžiningi ir atsakingi ekonomikos reguliuotojai.
Džiugu, kad Griniaus jubiliejaus metais patvirtinta Darnios Lietuvos Vyriausybės programa bent iš dalies remiasi Kazio Griniaus politine mintimi.
Tad kuo mums „nepatogus“ prezidentas Grinius?
Lygiai prieš 150 metų gimė tautinio atgimimo šauklys, V. Kudirkos bendažygis, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos ideologijos kūrėjas, Gydytojas, Gamtininkas, Publicistas, Seimo narys, Premjeras, Prezidentas Kazys Grinius.
Smetonos režimas cenzūros pagalba aktyviai trynė Lietuvos demokratijos aukso amžiaus – taip galima pavadinti Griniaus laikų Lietuvą nuo 1920 iki 1926 metų – todėl mūsų sąmonėje likusi tik Smetonos Lietuva. Sovietų pseudoistorikai padėjo Grinių ištrinti galutinai, nes pavojingiausias bolševiko priešas ne buožė, ne monarchistas, ne tautininkas, o tikras kairysis demokratas. Stalinas tokius šalino pirmiausiai.
Griniaus politinės pažiūros aktualios ir šiandien. Tai visų pirma tautos laisvė ir demokratija. Dėl šių vertybių Griniui teko kovoti išorės ir vidaus kovas, tuo metu Lietuvoje buvo kitokių valstybės raidos vizijų, vyko karas, o vėliau įvyko diktatūrą įtvirtinęs perversmas.
Bet Grinius ir po perversmo pabrėžė nuomonių įvairovės ir politinio pliuralizmo svarbą, kritikavo ir tendencingais vadino tuos, kurie neigiamai kalbėjo apie „visuomenės srovinį susiskaidymą“: „Politiškai nesusikaidžiusi visuomenė gali būti tik diktatūriniuose kraštuose" - kalbėjo Prezidentas.
Todėl konfliktas, diskusija, skirtingų interesų artikuliavimas, supriešinimas ir žodžių karas yra norma, net vertybė. Deja, Lietuvoje vis dar pasitaiko istorikų, politikų, kurie kalba apie vienybę per dažnai ir per siaurai. Grinius tam būtų nepritaręs.
1926 metais Kazį Grinių išrinkus Prezidentu Lietuvoje panaikintas karo stovis ir cenzūra, atkurta žodžio, asmens, sąžinės ir spaudos laisvė, praplėstos asmens ir piliečio teisės. Būtent tokių žmonių kaip Grinius dėka pirmieji šiandien galiojančios Konstitucijos puslapiai yra tokie aiškūs ir nedviprasmiški.
Grįžtant į mūsų laikus, verslo asociacijų ir profsąjungų pasiūlyta Nacionalinio susitarimo idėja taip pat remiame ne tariama vienybe, o kompromisų tarp skirtingų interesų. Kompromisą galime pasiekti tik tada, kai suvokiame kokie skirtingi mūsų interesai, nebandome jų slėpti. Būtent todėl šiuo atveju kalbame apie mainus – darbo santykių liberalizavimas mainais į atlyginimų augimą.
Atskiro paminėjimo verta K. Griniaus drąsa. II pasaulinio karo metais jis viešai pareiškė protestą dėl Lietuvoje vykdomo Holokausto. Tam reikėjo turėti tikros drąsos. Jis taip pat su žmona priglaudė draugą Kauno geto kalinį savo namuose ir po daugelio metų šiemet jie oficialiai gavo Pasaulio tautų teisuolių vardą.
Grįžtant prie mano provokacinio straipsnio pavadinimo, Kazio Griniaus idėjų atgimimas šiuolaikinėje Lietuvoje yra tikras mąstymo perversmas. Galbūt pripažįstant savo garbingą praeitį mes visi pagaliau pradėsime mėgautis didžiausia Griniaus svajone – demokratiškai valdoma Lietuva. Net tie, kurie vis dar jaučiasi nuskriausti, norintys emigruoti ar gyvenantys nuo algos iki pašalpos.