Taip, atmintis – trumpa. Ne tik trumpa, bet, deja, dar ir šališka. Šiandien gražiai Joniškyje sugyvena dvi praeityje per kalvelę nesuėjusios lietuvių ir lenkų tautos. Dar ir dabar girdi, kad vietinio Jono ir Jano pasakojimai apie praeitį ar tuos pačius įvykius vis dar tebeturi skirtingas fabulas bei versijas. Tuos pasakojimus, matyt, vis dar išderina per Joniškį tarpukariu nusidriekusi demarkacijos linijos tampoma jautri styga, kuri lietuviškai ataidi 1928 m. miestelio centre pastatyto paminklo iškalta fraze „mes be Vilniaus nenurimsim, ne!“. Taip pat ir skausmas dėl beprasmių 1944-ųjų birželio žudynių Glitiškėse ir Dubingiuose (pastarieji nuo Joniškio nutolę vos per 14 km). Tačiau, kad ir kaip beširdiškai skambėtų, nepaisant dar ir trečiųjų jėgų pleištų ir baisių tremčių, rezistencijos kovų, kalinimų ar kankinimų, lietuviams ir lenkams „pasisekė“ labiau.
O yra ir trečiasis pasakojimas, kuris, deja, mano Joniškyje, kaip ir tame didesniame to paties pavadinimo mieste, kaip ir kitur Lietuvoje, nutrūko hitlerinės okupacijos metu. Tai suvarytas ir kulkom suvarpytas bei duobėje amžiams paliktas šimtmečius trukęs Joniškio ir visos Lietuvos žydų pasakojimas. Šiandien juos primena tik du maži, žalia tvorele aptverti žemės lopinėliai su atminimo lenta bei kukliu paminklu, papuoštu Dovydo žvaigžde. Abi genocido vietos – tyvuliuojančio Arino pakrantėje, viena nuo kitos nutolusios per kilometrą ir saugomos tik banguojančių nendrių giraitės. Viename plotelyje – vyrai, kitame, visai šalia sutvarkyto ir pastaruoju metu itin poilsiautojų pamėgto paplūdimio – moterys su mažais vaikais, atgulę amžiams. Bet ne visi atvykę į Joniškį žino, kokią tragediją šios vietos mena.
Ir visoje Lietuvoje tokių vietų labai daug. Kai lankiausi šalia Vilniaus esančiuose Panerių pušynuose (Panerių memorialas), nesinorėjo kalbėti, tik dar stipriau apkabinti artimuosius. Tąkart bene pirmą kartą supratau, kad gyvenime sutinkame daugybę visokių žmonių, bet niekada nebesutiksime daugelio iš čia pelenais virtusių žmonių vaikaičių ar proanūkių. Atrodė, kad tos pušys ošia amžiną raudą, kuri lyg ir bando priminti, bet lyg ir bando perspėti. Panerių pušyno kalvelėse − ne tik tūkstančiai nužudytų žydų, bet ir lietuvių, rusų, gudų, romų, lenkų palaikai. Ir ne tik nacių, bet ir sovietų pakalikų kulkom. Taip šaltakraujiškai nužudyti ir smėlynuose užkasti šimtai tūkstančių mūsų krašto žmonių. Ir ne tik Lietuvoje.
Tik ar mūsų eižėjančiai istorinei sąmonei dar kažką sako tie šaltame akmenyje iškalti vardai arba tik belikę skaičiai, kai stebime naujas tautos, rasės, religijos ar išskirtinės socialinės klasės iškėlimo kitų atžvilgiu apraiškas? Arba kai girdi tik šaltą statistiką − Holokaustas Lietuvoje nusinešė 190 tūkstančių gyvybių? Ar tada šmėsteli galvoje mintis, kad tai tiek, kiek gyventojų Klaipėdoje ir Marijampolėje kartu sudėjus? Sunku tą suvokti, sunku tą suskaičiuoti, sunku kiekvieną veidą prisiminti. Nes to net neįmanoma padaryti, kai net suskaičiuoti iki 190 tūkstančių sunku! Ar tai tik skaičius? O kur gyvenimai, sužaloti likimai ir tiek pat, o gal ir daugiau, kartų ciniškai nuspaustų ginklų gaidukų ir šūvių? Ir viskas! Tik parako dūmų, „pirigaro“ bei kraujo tvaikas ir šimtmečius trukusi istorija dingo, kartu su unikalia kultūra, su visa Šiaurės Jeruzale Vilniuje ir ta štetlų Lietuva, kokios jau niekada nebepavyks sugrąžinti.
Kaip visada Joniškis sušurmuliuoja vasarą. Gražios miestelio apylinkės traukte traukia poilsiautojus iš miestų ir šiandien jis vis dažniau tampa vasarojančių miestiečių kolonija. Čia vis dar yra mokykla, graži medinukė bažnyčia, kelios parduotuvės ir gan aktyvi vietinių gyventojų bendruomenė.
Kita bendruomenės dalis – prie ežero. Ją ten rasite visada. Aplankykite, jei važiuosite pro šalį. Moterų ir vaikų genocido vietą galima pamatyti iškart įvažiuojant į miestelį nuo Pabradės pusės. Vyrų amžinojo poilsio vietos reikėtų ieškoti už Joniškio kapinių, kaip ir minėjau, taip pat ant Arino kranto.
Rugsėjo 23-ąją minima Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, o aš prisiminiau Joniškio žydus, apie kuriuos, turiu prisipažinti, nelabai ką ir tegaliu papasakoti. Seniau man sakė, kad ten, prie ežero, – žydų kapavietė, kuriuos sušaudė vokiečiai. Gal ir taip. Bet dabar aiškėja, kad nacių okupantams gausiai talkino ir mūsiškiai, sužvėrėję ir išplautomis smegenimis ar norėję užsirekomenduoti naujo pono akyse. Ir nuo jų kulkų krito ne kokie nors priešai, ne agentai, ne ginkluoti partizanai ar bolševikai, o kaimynai su vaikais, niekuo dėti paprasti žmonės, gyvenę beveik tokius pat gyvenimus su savais laimėjimais ir nuopuoliais.
O mes? Mes taip pat nežinome, kas mūsų laukia ateityje. Todėl kalbėkimės dabar. Su visais. Net ir su tais, kurių prisibijome, kurių nenorime girdėti ir suprasti. Neieškokime priešų nei tarp savų, nei svetimų. Geriau išsikalbėkime ir tą darykime klausydamiesi, kad kažkada skausmingai mūsų sąžinei neprabiltų šalti ir tylūs akmenys.