T. Bilevičius. Socialdemokratai, baimės ir ateitis

 (56)
Jei Jus trikdo sąvoka „socialdemokratas“, šis straipsnis – Jums. Šio straipsnio autorius yra jaunasis socialdemokratas, kuris džiaugiasi juo esąs.
Tomas Bilevičius
© Asmeninio albumo nuotr.

Kita vertus, jis nuolat sau kelia klausimą, kas gi ta socialdemokratija šiandien? Ir ne tik socialdemokratija, bet ir liberalizmas, konservatizmas ar krikščioniškoji demokratija? Gyvenant populizmo renesanso epochoje, tokie ir panašūs klausimai, matyt, bus gvildenami dar ilgai, kol nebus įveiktas bendras priešas.

Sovietmetis ir kairieji

Greičiausiai, socialdemokratijos oponentus labiausiai Lietuvoje erzina šios politinės doktrinos ir sovietmečio santykis. Dažnai, mes – socialdemokratai, esame pavadinami komunistais ar tos senosios totalitarinės sistemos gerbėjais. Nieko panašaus, nes kas gali ilgėtis laikų, kai nebuvo nei laisvės, nei tikro teisingumo ar solidarumo, o tik lozungai ir pompastinė vaslstybė, primenanti nusavinamo darbo stovyklą.

Gali būti, kad kažką erzina raudona spalva. Juk ji erzina ne tik įsiutusį jautį? Bet ten kur tikra kairė, ten ir raudona spalva. Tai kovos prieš išnaudojimą spalva. Juk ji yra ir mūsų trispalvėje, o joje įprasta matyti mūsų kovotojų už laisvę kraują. Išsilaisvinimas nuo bet kokios prievartos ir yra kairiosios, taip pat ir socialdemokratų, idėjos varomoji jėga.

Beveik visus 27-erius metus stebime išsilaisvinimo kovą nuo sovietmečio įkaltų dogmų ir gyvenimo tiesų. Vieniems pavyko geriau, kitiems blogiau, kitiems nepavyko išsilaisvinti visai. Bet visi dar daug ko bijo, ypač pasakyti tai, ką galvoja, nes sveria kiekvieną žodį. Todėl esama daug pykčio, o jį išliejame aplinkai, kaltindami nenusisekusį gyvenimą, peikdami valdžią, kurią patys ir išrenkame, burbėdami ant savos demokratinės valstybės. Savaime suprantama, pasakysite, kad gyvenime viskas daug sudėtingiau nei žvelgiant į jį jaunuolio akimis.

Bet leiskite tikėti, kad mums galutinai įveikti sovietmetį gali tik kairioji socialdemokratija, kuri leidžia atrasti laisvę būti tuo, kuo nori, nebijoti ir niekam nepataikauti. Todėl turime būti principingi. Tiek mūsų požiūris, tiek ir sprendimai turi būti grindžiami solidarumo, demokratijos, socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir lygybės principais.

Drąsa išsilaisvinti

Pokalbiuose su vyresniais mane visada trikdo vienas teiginys, - „vaikine, kalbi per drąsiai“. Įsivaizduojate, jie tą sako lyg būtų autoritarinis ar totalitarinis režimas. Bet juk esame demokratinės valstybės piliečiai. O gal aš klystu?

Bet demokratiją ginti reikia nesikuklinant. Nesvarbu, ką mums atsakys tie, kurie nenori jos. Tik nesuprantu, kodėl reikia prilaikyti liežuvį už dantų tiems, kurie skelbiasi esą demokratais? Žinoma, kalbėdamas apie drąsą neturiu mintyje įžūlumo ar keiksmažodžių, patyčių, prasivardžiavimo ar oponento menkinimo, tik orią diskusiją. Nes socialdemokratija neįmanoma be demokratijos ir laisvo žodžio. Ir šiaip, demokratijoje sakome, ką norime, darome, kaip norime ir susirenkame, kada norime. Ribojame save tik tiek, kiek tai nekenkia kitiems.

Keiskimės!

Lietuvą keisime tik pasikeitę patys, suvokę, kad niekas kitas, o mes esame ji. Kad ne tik privatieji, bet ir viešieji interesai yra svarbūs, o gal net ir svarbesni. Ir pokyčiams reikia laiko, tik žingsnis po žingsnio, o ne iškart, galime pradėti eiti geresnės visuomenės link.

Socialdemokratai buvo ir yra kovotojai, bet kovoja tik tada, kai nebėra kito pasirinkimo rasti kompromisą. Todėl jie yra net ne dialogo, o polilogo šalininkai. Kalbėkimės ir raskime sprendimus drauge. Ne dėl įtakos ar politinių dividendų, o dėl to, kad to reikia pokyčiams.

Deja, šiandien Lietuvos socialdemokratai nieko nesiūlo, o tik atsišaudo komunikacijos salvėmis. Bet kritika atskiriems politikams ar jų sprendimams, neturėtų būti sutapatinta su visa socialdemokratijos politine doktrina ir jos siūlomais sprendimais. Deja, taip nutinka itin dažnai, kai nuomonę formuoja dešinieji nuomonės lyderiai.

Atrodo, kad dalis politikų pataikauja viešajai nuomonei ir bijo priimti reikalingus sprendimus, manydami, kad tai atsisuks prieš juos pačius.

Baltijos ir Skandinavijos šalių socialdemokratija

Kodėl lietuvių emigrantų pažadėtąja žeme tapo Skandinavijos šalys? O ar žinojote, kad tokios Šiaurės Šalys tapo tik todėl, kad ten ilgus dešimtmečius ieškota polilogo, kad ten solidarūs ir svarbūs visi. Tokią erdvę kalbėtis ir išgirsti vieni kitus pasiūlė tų šalių socialdemokratai, valdę ilgus dešimtmečius.

Štai kodėl ten galingas ir verslas, ir darbuotojai jaučiais neišnaudojami bei atstovaujami stiprių profesinių sąjungų. Be to, ten žmonės jaučiasi esą laisvi, solidarūs, lygūs, svarbiausia, laimingi, net ir mokėdami žymiai didesnius mokesčius nei Lietuvoje.

Esu įsitikinęs, kad ir Lietuvai laikas išmokti šiaurės sesių iš Skandinavijos pamokas. Mes galime tapti sėkmingi, kaip ir jie, jei pradėsime kitaip vertinti žmogų ir jo poreikius, o valstybė pradės paisyti įvairių interesų.

Kairiąja socialdemokratine idėja vedini galime Lietuvoje sukurti gerovės valstybę. Bet laisvė, lygybė ir solidarumas neturi būti tik lozungu ar tuščiomis frazėmis ir lydėti mus sprendimuose. Tuo tarpu, būti piliečiu reiškia aktyvią kovą ne tik už savo, bet ir kito žmogaus šviesesnį rytojų. Ir patikėkite, socialdemokratams išties turėtų būti „svarbiausia – žmogus“.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

E. Vareikis. Patriotizmas ir informacinės grėsmės nacionaliniam saugumui (29)

Teisūs yra tie politikai, kurie žino, kad karas kyla tada, kai jo mažiausiai tikiesi, ir pasirodo yra, būtent, toks, kokiam nesi pasiruošęs.

A. Kubilius. Svarbiausias iššūkis Gintautui Paluckui – ar atsikratys socialdemokratų priklausomybės nuo totalinio melo? (257)

Gintautas Paluckas keičia Algirdą Butkevičių. Tai gerai. Nepažįstu taip gerai Gintauto Palucko, kad galėčiau lengvabūdiškai spėlioti, kaip jam seksis, bet akivaizdu, kad baigiasi 27 metus trukusi „brazauskinė“ era socialdemokratų gyvenime.

V. Mazuronis. Turtinės nelygybės mažinimas – prioritetas Nr. 1 (83)

Premjeras Saulius Skvernelis antradienį pateikė Vyriausybės veiklos ataskaitą, iš kurios aiškiai matėsi didžiausi Lietuvos skauduliai: savižudybės ir emigracija, bet už vis svarbiausia, mano manymu, yra nedovanotinai aukšti atskirties, skurdo ir pajamų bei turtinės nelygybės rodikliai. Vaistų šioms ligoms gydyti, panašu, kad naujoji valdžia neturi.

Ž. Šilgalis. „Liberalas“ R. Šimašius eina Vengrijos premjero ir Turkijos prezidento keliu (40)

Kažkada Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas buvo liberalas, o dabar pretenduoja į „diktatoriaus“ titulą ES. Kažkada Turkijos premjeras, dabar prezidentas, Recepas Erdoganas, Europą ir pasaulį žavėjo kaip pažangus reformatorius, o dabar brutalia jėga kovoja prieš laisvą žodį ir kitokią nuomonę. Panašiu keliu suka ir Liberalų sąjūdžio pirmininkas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

M. Skomantienė. Atsargiai! Radioaktyvusis Kubilius vis dar spinduliuoja (180)

Konservatoriams jis beveik šventas žmogus. Toks gerbiamas ir mylimas, kad yra pirmasis po šventosios dinastijos atstovų: patriarcho bei jo anūko.