Nors pagrindinis akumuliatorius pilnai pakrautas ir veikia pilnu pajėgumu, tik neatlieka savo pagrindinės funkcijos – tarnauti savo savininkui - miestiečiams. Padarius pradžią prieš 11 metų, šiandien Vilniaus savivaldybėje vėl kalamas savas pinigas. Šio nusavinto pinigėlio atsiradimo užuomazga yra per silpnas kontrolės savivaldybėse mechanizmas. Negana to, visa kontrolė savivaldoje yra vadinamoji paskesnė, vykdoma jau po įvykio. Tik nuolatinis mėginimas pasivyti išvykusį traukinį. Jei pasivytum ir mėgintum stabdyti – esi ekipažo narys automobilyje užgesusiu varikliu geležinkelio pervažoje. 

Šiandien matau keletą sprendimų, kurie dalinai pažabotų įsigalėjusį piktnaudžiavimą. Savivaldybių veiklą prižiūri vyriausybės atstovas. Tai juk nelaikoma kišimusi į savivaldos laisves, lygiai kaip auditus savivaldybėse valstybės lėšų panaudojimo ribose vykdo Valstybės kontrolė. Jei vyriausybės atstovo kreipimaisi dėl įstatymų pažeidimų savivaldoje, būtų teismuose nagrinėjami skubos tvarka, ar bent jau per įmanomai trumpą terminą kelių dienų laikotarpyje, tuomet būdu priimamas sprendimas sustabdyti neteisėtą veiklą savivaldoje iki teismo galutinio sprendimo, atsirastų reali priemonė neleisti vykdyti neteisėtos veiklos. Tokia teisė turėtų paliesti ne tik siaurą savivaldybės tarybos sprendimų sritį, bet net ir vykdomų neteisėtų veiksmų administracijoje skundimą, esant skubiai būtinybei. Juk vykdomi neteisėti viešieji pirkimai gali padaryti nebeatitaisomos didžiulės žalos. 

Taip, galima gąsdinti, kad tokiu būdu būtų paralyžiuojama kasdienė ūkinė savivaldybės veikla, ir gatvės vėl liks nesulopytos. Būtent todėl pirkimų konkursus savivaldybės administracija turėtų skelbti gerokai prieš sutarties su rangovu pabaigą, kaip beje to ir reikalauja Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos, o ne Vilniuje jau įprastu būdu, kai perkama iš vienintelio šaltinio motyvuojant laiko stoka ir darbų skuba. Vykdant pirkimus planuotai, gerokai prieš sutarčių terminų pabaigą, būtų pakankamai laiko parengti nekorumpuotas viešųjų pirkimų sąlygas ar jas pataisyti. Na o jei bus pristabdytas koks reikalavimų neatitinkantis savivaldybės investicinis projektas, kad ir ilgam, tai čia ir bus pagaliau didelis laimėjimas ir lėšų taupymas. 

Kita išeitis pagelbėti savivaldybės tarybos daugumos nariams išbristi iš korupcijos klystkelių – asmeninė atsakomybė, kurios šiuo metu nėra. Prieš balsuojant Vyriausybės atstovas ar kitas asmuo perspėja apie galimai daromą nusižengimą. Tuomet tarybos narys, balsuojantis „už“, būtų tyčia nesilaikęs įstatymo, ir jei tai vėliau teisme įrodoma, toks asmuo baudžiamas kaip ir bet kuris nusižengimą padaręs pilietis. Šioje vietoje nereikėtų daryti analogijos su Seimo nariais, nes savivaldos tarybos nariai, nors ir savarankiškai sprendžia, tačiau įstatymų nepriima, o privalo jų laikytis kaip ir visi kiti. 

Savivaldoje dažnai piktnaudžiaujama siauros grupelės interesais, kai bičiuliai atleidžiami nuo turto mokesčio, sumažinamas savivaldybės turto nuomos mokestis nuomininkui, kuris nekuria visuomeninės naudos visiems gyventojams, dirba tik siauros grupelės interesams ir pan. Čia galėtų pagelbėti labai konkretus reglamentavimas atvejų ir sąlygų, kurioms esant galima svarstyti lengvatą.

Toks reglamentavimas turi būti vienodas ir privalomas visoms savivaldybėms, galėtų skirtis tik griežtai nurodytas nuolaidų mastas priklausomai nuo savivaldybės dydžio. Tuomet nebūtų galimybės atskiram bičiuliui suteikti lengvatų, o likusius panašius subjektus diskriminuoti. Kiekviena lengvata yra toje pačioje aplinkoje veikiančių kitų subjektų žlugdymo priemonė. Lengvatos galėtų būti teikiamos tik apibrėžtoms socialiai naudingoms veikloms. Pavyzdžiui, privati dailės mokyklėlė, kurioje ne mažiau kaip tam tikra dalis mokinių yra vaikų namų auklėtiniai ar socialiai remtinų šeimų vaikai, ir kurie mokomi nemokamai tam tikrą valandų skaičių. Nors mokyklėlė siekia pelningos ūkinės veiklos, tačiau taip pat remia visuomenę, todėl galėtų gauti ženklią lengvatą savivaldybės patalpų nuomai. 

Vykstant savivaldybės viešųjų pirkimų komisijos posėdžiui, galėtų dalyvauti Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) atstovas. Lygiai kaip siūliau savivaldybės tarybos atveju, dalyvaujantis prievaizdas perspėtų, kad rengiamasi nusižengti įstatymui. Vėliau „už“ balsavęs komisijos narys, būtų traukiamas atsakomybėn kaip tyčia pažeidęs Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas. Papildoma nauda - kad pati VPT greičiau sužinotų apie nusižengimus ir galėtų skubiai atlikti tyrimą bei siūlyti stabdyti viešąjį pirkimą. VPT atstovai turėtų dalyvauti skirtingose savivaldybėse rotacijos principu.

Galiausiai, Konstitucijos 120 straipsnyje sakoma, kad Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Niekur nepasakyta, kad jei savivaldybės valdymo organai ar administracija įtariami nusižengę įstatymams, negalima imtis priemonių šiems veiksmams užkirsti kelią. Turbūt į savivaldybės kompetenciją neįeina plėtoti korupciją ir pavyzdiniai nesilaikyti įstatymų. Taip pat Laikino tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 1 punkte sakoma, kad tiesioginis valdymas savivaldybės teritorijoje įvedamas, jei ši kėsinasi į konstitucinę santvarką. Kaip tik taip galima traktuoti Vilniaus mero nenorą gražinti valstybei jos pastatą Europos aikštėje. Tai kėsinimasis į valstybės turtą, kas laikoma Konstitucijos pažeidimu.

To paties įstatymo to paties straipsnio 2 dalyje sakoma, kad tiesioginis valdymas įvedamas, jei remdamasi teismų sprendimais, Vyriausybė konstatuoja, kad savivaldybės taryba šiurkščiai pažeidinėja Lietuvos Respublikos Konstituciją bei įstatymus. Šis punktas pritaikomas situacijai su ICOR valdoma Siemens arena, kai teismo sprendimu yra uždrausta remti savivaldos lėšomis vieną bendrovę, diskriminuojant kitas. Arenos valdytojai kasmet savivaldybė mokėjo po 1,7 mln. Lt, ir teismo sprendimas nebuvo vykdomas. Taigi, priemonės yra, o poreikis aštrus. Nebent dar laukiama, kol meras įvykdys savo paskelbtą naują genialią akciją ir negražins paskolos Snoro bankui. Gal verta palaukti, tikrai įdomu, kokia premija bus paskirta už šią inovaciją. 

Tikroji grobuoniškų šildymo kainų priežastis ir yra būtent galimybė nekontroliuojamai valdančiajai daugumai priimti monopolijoms-partnerėms, o ne vartotojams palankius sprendimus savivaldybės taryboje. Taip nutiko su Dalkia akcijų perleidimu „ubagų“ įmonei su niekingu įstatiniu kapitalu.

Seniai žinomas triukas laukiniame versle, kai sukčių įmonėje direktoriumi nusamdomas jokio turto neturintis, kartais asocialus asmuo, kuris pasirašo po visais sukčių popieriais. Kai pakankamai iš klientų pinigų surinkusi tokia įmonė bankrutuoja, nesuteikusi paslaugų ar neatlikusi klientams darbų, vėliau iš direktoriaus ir akcininkų nėra ko paimti padarytai žalai atlyginti.

Vilniaus savivaldybės tarybos daugumos balsais šiais metais jau įvykdžius tokį akcijų perleidimą, galimai yra rengiamasi situacijai, kai Vilniaus energija grąžins Vilniui šilumos ūkį pasibaigus nuomos sutarčiai, o tas ūkis bus nudėvėtas ir gerokai mažesnės vertės, nei buvo jį išsinuomojant.

„Ubagų“ įmonė nepadengs šių nuostolių Vilniui. Tarybos dauguma taip pat nebaudžiama. Tačiau ar tikrai verta sąžiningam tarybos nariui, kad ir esančiam daugumoje, kad ir būnant visų lietuvių mylimu Lietuvos vardą plačiai garsinančiu galiūnu stipriausiu žmogumi Pasaulyje, abiem rankomis kelti didžiausią Žemėje svorį, o viena ranka norom nenorom spausti mygtuką skurdinant Vilnių. Juk vilniečiams eilinį kartą nuo šildymo monopolijos skaudžiai nukentėjus, anksčiau ar vėliau istorikai nupūs dulkes nuo balsavimo biuletenių su juose įamžintomis visomis pavardėmis.