Š.Navickis. Ne ta Lietuva?

Valstybės diena, susieta su Mindaugo karūnavimu, yra vieša nuostata, rodanti, koks valstybingumas kuriamas. Charakteringa ir tai, kad oficialiajame diskurse kiti istoriniai Lietuvos valdovai karaliais neįvardijami, nors ne vienas jų pats taip save vadino, o ir aplinkinių to meto valstybių valdovų tuo titulu buvo įvardijami. Tačiau šiandien Lietuvoje „karaliauja“ tik Mindaugas. Kažin, kodėl?

Atsakymas plūduriuoja pačiame temos paviršiuje - todėl, kad tik jis vienas gavo karūną iš vienintelio asmens, kuris tą „valdžios iš Dievo“ simbolį teikė, t.y. Romos popiežiaus. Ką tai reiškė? Irgi nesudėtingas klausimas. Mindaugas priėmė Šventosios Romos imperijos įgaliojimus jos vardu (ir jos naudai – o kaip kitaip?) valdyti Lietuvą ir už tuos įsipareigojimus gavo jo lojalumą patvirtinančias regalijas bei simbolį – karūną.

Taigi, Žemaitijos užrašymas Ordinui buvo ne vienintelė „dovana“. Didžiausia netektis, istoriškai tebesivelkanti iki šių dienų, yra ta, kad šiuo aktu Mindaugas ne tik „pridavė“ Žemaitiją, bet ir pats įsipareigojo Šventajai Romos imperijai ir popiežiaus sostui, tapo nebe laisvos šalies valdovu, o tik svetimųjų įgaliotiniu Lietuvai, tai naujai įgytai imperijos provincijai, kurią reikia nedelsiant pakrikštyti. Štai kokia politinė šio įvykio reikšmė ir pakankama nuoroda į tai, kodėl būtent ši istorinė asmenybė ir tikra ar menama jo karūnacijos diena laikoma valstybine švente.

Šarūnas Navickis

Jei vieną kartą prasikrapštytume akis ir dar padėtume tą patį padaryti kaimynams, atrastume didžiulius neišnaudotus savarankiško vystymosi klodus, šiandieną laidojamus po mums užneštais politiniais interesais, neleidžiančiais net pagalvoti, kad galėtų būti visiškai kitaip.

Kiek mažesniu lygiu taip pat pažymimos ir mūsų miestų „gimimo dienos“ – kabutėse todėl, kad tas menamas gimimas iš esmės reiškia kaip tik priešingą dalyką - mirtį. Tiek Kauno, tiek Klaipėdos „gimtadieniai“ švenčiami lyg tyčia tada, kai kryžiuočiai išžudė čia buvusių gyvenviečių žmones, sugriovė buvusius statinius, o jų vietoje ėmė ręsti savo įtvirtinimus. Išlikusius po žudynių gyventojus prievarta krikštijo ir vertė vergais. Jokiam svetimam valdovui nereikia, kad užkariautose žemėse liktų laisvų žmonių, todėl iš vietinių tarpo ieškoma kolaborantų, jiems atsilyginant teise engti savuosius, o kad būtų paprasčiau, atnešama sava ideologija ir naikinami (adaptuojami) papročiai. Paralelės perdaug aiškios, kad jas reikėtų papildomai pabrėžti.

Krikščioniškai Vakarų Europai plečiantis į Rytus, laisvės rinktis ne kažin kiek ir tebūta. Keletu šimtmečių anksčiau už mus Kijeve vietinio raudonveidžio girtuoklio (Vladimir Krasnoje Solnyško) senuoju papročiu apkrikštyta iki tol buvusi visiškai sava Rusija dabar jau irgi lenkė nugarą po kryžiumi. Čia nesunku pastebėti, kad abu krikštytojai pasižymėjo savo brolių ir giminaičių šalinimu. Panašūs tikslai, panašūs būdai, panašūs ir rezultatai. Tiesa, būta ir vieno šalutinio efekto, šiandien sakytume – bonuso.

Negana, kad gavome kryžių, tai su juo atėjo dar ir bažnytinė schizma (skilimas), galutinai padalinęs kadaise vientisą etnosą į dvi dalis – katalikišką ir pravoslavišką. Ta takoskyra iki šiol niekur nedingo, o tik yra apauginama vis naujais priešiškumo sluoksniais. Beje, iš visų pusių. Visokios diplomatinės pastangos vis „gerinant dvišalius santykius su kaimynais“ yra geriausiu atveju kosmetinės priemonės, tuo pat metu vengiant net identifikuoti problemą. Kodėl? Nagi politinė konjunktūra nepalanki. Beje, šiuo požiūriu identiškai elgiamasi tiek Lenkijoje, tiek ir Rusijoje. Mes čia jokia išimtis.

Tarpukario Lietuvos trumpalaikis atgimimas tokiu pavidalu, kokiu jis buvo įvykęs, greičiausiai buvo to meto šviesuolių pasirinkta mažiausioji iš blogybių, o gal ir tai, ką šiandien pavadintume „real politik“ vardu. Nepriklausomybės Akto signatarai kūrė tai, ką jautė, kad galės sukurti. Kiti variantai kažin ar atrodė galimi. Greičiausiai labai panašiai yra ir dabar – darom, ką galim. O kadangi nei vaizduotės, nei pasitikėjimo savimi ir vienas kitu likę ne kažin kiek, tai ir pasirenkam simboliu Mindaugą, o jo popiežišką įgaliojimo - karūnos – užsidėjimo dieną vadiname valstybės įkūrimo vardu, taip skelbdami, kad ir toliau būsime lojaliais vasalais. Apie valstybinį savarankiškumą kalba čia visiškai neina.

Šioje vietoje paprastai sakoma – „o ką, su rusais būtų geriau?“ Tarsi tai vienintelė alternatyva – būti su kuo nors...

Reikėtų kaip nors išdrįsti ir pagaliau įsisąmoninti, kad iki atsirandant krikščioniškajai valstybės formai, kai „Dievo vardu“ galingesnis siuzerenas išnaudoja savo vasalą, tam išmaniai naudodamas „skaldyk ir valdyk“ principą, Rytų Europa jau turėjo savo kultūrą ir ūkį, ir puikiausiai tvarkėsi pati. Dabar tas laikotarpis gan aršiai neigiamas ir aišku, kodėl. Nes jei vieną kartą prasikrapštytume akis ir dar padėtume tą patį padaryti kaimynams, atrastume didžiulius neišnaudotus savarankiško vystymosi klodus, šiandieną laidojamus po mums užneštais politiniais interesais, neleidžiančiais net pagalvoti, kad galėtų būti visiškai kitaip.

Na, o kol tas praregėjimas neįvyko, pagiriodamiesi po eilinės „šventės“ galime rinktis į kurią šalį emigruoti – juk vergų reikia visur.