Numatomos permainos esminės naudos turės būtent vartotojui, nes atsiras prielaidos konkurencijai monopoliniame dujų sektoriuje, o konkurencija visada lemia palankesnę kainodarą.
Vertikalios monopolijos savivaldoje
Vykdoma iš pažiūros racionali vertikalios dujų monopolijos skaidymo procedūra verčia stebėtis tuo, jog politinis elitas, suprasdamas konkurencijos reikšmę dujų rinkoje, pamiršta panašias vertikalias monopolijas (kad ir kitose srityse) Lietuvos savivaldybėse.
Savivaldoje veikia lygiai tie patys (ne)konkurencijos principai – tas pats (ar su juo susijęs) tiekėjas gyventojams tiekia ir šilumą, ir prižiūri jų šilumos tinklus. Dar daugiau, tas pats tiekėjas šilumą ir gamina, ir netgi stengiasi uzurpuoti žaliavos gamybą, statydamas šiukšlių perdirbimo gamyklą.
Vertikali monopolija tą ir daro – paslepia tikruosius kaštus, bet, visų svarbiausia, ji neturi jokio poreikio jų mažinti, nes tai prieštarauja jos pačios interesams. Štai kaip veikia verslo logika, gerbiamieji.
Realią konkurenciją užtikrina ne tik rinkos dalyvių skaičius, bet ir galimybė nesunkiai įeiti į rinką naujiems dalyviams, įveikiant vadinamuosius įėjimo barjerus: kuo jie aukštesni, tuo mažesnė konkurencija ir tuo didesnius viršpelnius tiekėjas gali gauti.
Sėkmingam konkurencijos užtikrinimui kartais pakanka vien fakto, jog naujų rinkos žaidėjų įėjimo galimybės į rinką – nesudėtingos.
Lietuva – monopolijos akligatviuose
Iš pirmo žvilgsnio toks verslo modelis, kai vienose rankose sutelkiama visa vienos ūkio šakos veiklų grandinė, gali pasirodyti patrauklus, tačiau turėtume neapsigauti – monopolijos auka visada yra vartotojas.
Vaizdumo dėlei, greta dujų ūkio, galime brėžti analogijas su kitais infrastruktūros objektais. Pavyzdžiui, vadovaujantis ta pačia logika, avialinijoms turėtų priklausyti oro uostai, kuro tiekimo, lėktuvų aptarnavimo įmonės, autobusų stotims – autobusai, siuntų įmonės ir net karštų bandelių kioskai.
Stebint daugybę procesų, vykstančių mūsų valstybėje, peršasi išvada, jog monopolija yra Lietuvos ūkio kultūros dalis. Tačiau bene didžiausia, tik toli gražu ne tokia pastebima yra socialinė monopolija – veidai vis tie patys. Keletas intelektualų yra taikliai pastebėję tai, jog per dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų taip ir neįvyko esminė elito, visų pirma, politikos kaita. Liūdina ir tai, jog kartais veidams keičiantis vertybės išlieka tos pačios.
Svarbu įsisąmoninti, kad monopolijos stabdo nepriklausomos Lietuvos pažangą, nes jos iš principo nėra suinteresuotos nuolatiniu vystymųsi, kurį skatina konkurencinis spaudimas. Monopolijos taip pat yra talentingos manipuliatorės, gebančios sumaniai nuslėpti savo esmę ir priversti pamiršti apie tai, kad galėtų būti kitaip – jų šerdyje slypi teigimas, jog ūkio šakos funkcionavimas be tam tikro monopolininko yra tiesiog neįmanomas. Kaip taikliai pastebėjo aktorius ir rašytojas Stevenas Wrightas, „yra neteisinga, kad žaidimą „Monopolis“ gamina vienintelė įmonė.“