S. Skvernelis. Kodėl taip, o ne kitaip

 (90)
Turbūt jau visiems įgrisusi istorija „Ar Skvernelis eis į rinkimus ir su kuo?“ artėja prie pabaigos. Neslėpsiu, ši nuolatos, dažnai dirbtinai ar specialiai eskaluojama tema „užkniso“ pirmiausiai mane patį. Gal ir gerai, kad pagaliau galiu padėti tašką.
Saulius Skvernelis
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Tikrai ilgai ir labai atsakingai nagrinėjau visus įmanomus ateities planus. Gaila, kad kai kurių „kolegų“ dėka rinkiminės batalijos pradedamos gerokai anksčiau nei oficiali Seimo rinkimų kampanija. Ir dar anksčiau nei įstatymuose numatytas kandidatų ir partijų sąrašų pateikimas.

Netikėtai ir niekad neplanuotai tapus vidaus reikalų ministru buvo sunku susitaikyti, kad tai – politinis postas. Kad nori ar nenori – esi politikas. Dar sunkiau buvo suprasti, kodėl sprendimus Lietuvoje lemia ne valstybės ir visuomenės interesai, bet politinė valia, partiniai interesai ar tiesiog noras įtikti daliai visuomenės, net nesvarstant tokių sprendimų pasekmių.

Buvo sunku perprasti (tiesą sakant, to taip ir nepavyko padaryti) pernelyg dažnus politinės dviveidystės metodus, žodžio nesilaikymą, kalbėjimą į akis viena, o darymą priešingai, intrigavimą, sąmokslų kūrimą ir pan.

Sunku buvo suprasti, kodėl, pavyzdžiui, Vyriausybės priimami geri, būtini, šaliai naudingi sprendimai oponentų besąlygiškai menkinami ar kritikuojami vien dėl to, kad tai padarė ,,pozicija“. Ir atvirkščiai, kodėl racionali ir motyvuota opozicijos kritika suprantama kaip valdančiųjų puolimas. Skandalai, kurie vis „drebina“ šalį, atitraukia nuo rimtų problemų sprendimo, klimpstama į neproduktyvų santykių aiškinimąsi, dažnai peraugantį į ,,šeimyninių baltinių viešą skalbimą“.

Nejaugi negalime mes, jau nebeturinti net 3 milijonų narių bendruomenė, susitelkti į Lietuvai svarbias idėjas ir darbus, juos padaryti vardan visų mūsų ateities, o ne dirbti dėl partinės sėkmės, suinteresuotos grupės ar asmeninės naudos? Negi politikai negali vienyti visuomenės, negi negali visos trys Konstitucinės valdžios šakos darniai dirbti? Negi sunku suvokti, kad kitaip mūsų tiesiog gali nelikti, mes patys save sunaikinsime ir kaip valstybė, ir kaip tauta?

Yra pasirinkimas: arba likti nuošalyje, gyventi tikintis, kad tai, kas vyksta valstybėje, manęs ir mano šeimos, artimųjų, bičiulių nepalies – arba ieškoti bendraminčių ir bandyti politiką padaryti kitokią. Sąžiningą, racionalią, moralią, žmogišką.

Tokių bendraminčių, kuriems tavęs reikia ne dėl reitingų, kurie turi vertybes, drąsos jas ne tik deklaruoti, bet ir jų laikytis: įgyvendinant savo idėjas ar tiesiog dirbant savo darbą. Nebijoti siekti idėjų išpildymo net ir žinant, kad sulauksi dalies žmonių nesupratimo, nepritarimo, kartais atviro pasityčiojimo ar paniekos.

Aš matau tuos žmones, kurie ilgą laiką kalbėjo apie vertybes, apie būtinus darbus Lietuvos labui, kurie darė juos. Žmones, kurie deklaravo galimybę ateiti į politiką ,,ne politikams“, savo srities profesionalams, visuomenininkams ir visiems kitiems, turintiems idėjų, minčių, noro ir ryžto jas įgyvendinti.

Šalyje nėra daug tokių politinių jėgų, tačiau, kita vertus, jų yra tikrai ne viena. Kalbėjausi, diskutavau su jomis, tačiau jaučiau nuotaikas viduje. Suprantu jų narių bendrą požiūrį į naujokus, „legionierius“ vieniems rinkimams, objektyvų nenorą įsileisti naujų žmonių, kurie vertinami jei ne kaip priešai, tai kaip nereikalingi konkurentai.

Pasirinkimas tokios politinės jėgos, tokio politinio kelio tikriausiai garantuotų saugų ir stabilų patekimą į Seimą, ramų gyvenimą vykdant jau anksčiau parašytas programas, labiau patyrusių bičiulių valią. Bet tai – ne man.

Aš renkuosi ne saugią ir garantuotą ,,partijos kareivio“ duoną. Renkuosi nežinomą, sunkų, rizikingą kelią, negarantuojantį jokių postų ar pozicijų.

Aš renkuosi galimybę eiti dirbti su žmonėmis, kurie atveria kelią ,,ne politikams“ į politiką, ir tokių žmonių kartu ateina ne vienas. Renkuosi galimybę kurti, įgyvendinti idėjas, pagrįstas vertybėmis, kartu nuo balto popieriaus lapo kurti viziją, kaip turėtume dirbti ir ką padaryti valstybės bei žmonių labui per artimiausius 4 metus.

Gal tie darbai bus per daug ambicingi, norai per dideli, bet ryžtas juos įgyvendinti su bendraminčiais, vadovaujantis ambicijomis, pagrįstomis vertybėmis, nulėmė pasirinkimą.

Pasirinkimą dalyvauti politiniame Lietuvos gyvenime, pasirinkimą dirbti kartu su Ramūnu Karbauskiu ir daugeliu žmonių, savo srities autoritetų ir profesionalų, kuriems kelią į politiką atveria Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Partija, sudaranti galimybę nepartiniams profesionalams dalyvauti sprendžiant mūsų Tėvynės dabartį bei ateitį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

A. Sakalas. Lietuvoje yra dvi teisės: viena Seimo nariams, kita – jų rinkėjams (70)

Tokia išvada peršasi savaime stebint Seimo mėginimus apsaugoti savo narį M. Adomėną nuo teisinio persekiojimo už jo teiginius apie žurnalistę R. Janutienę, išsakytus 2016 m. rugsėjo 16 d. Seime spaudos konferencijos metu.

Ž. Pinskuvienė. Kai į kovą stoja moralė ir alkis, laimi pastarasis (137)

„Lietuva tirpsta it sniegas pavasarį“, – per žinias ir vėl skambinama pavojaus varpais. Pernai iš Lietuvos emigravo per 50 tūkst. žmonių, per pirmus du šių metų mėnesius – beveik 14 tūkst. gyventojų, rodo oficiali statistika. O ir tie, kurie čia dar liko, nebeįstengia nusipirkti net duonos – kasdien autobusais lietuviai keliauja į kaimyninę Lenkiją įsigyti pigesnio maisto.

L. Balsys. Ar Aplinkos ministerija – pusbrolių, „švogerių“, sutuoktinių ir verslo grupių reikalų ministerija? (46)

Su skaidrumo ir reformų šūkiais į rinkimus ėję valstiečiai gavo didžiulį rinkėjų pasitikėjimą. Deja, netrukus pradėjo panašėti, kad reformos ir itin svarbūs įstatymai priiminėjami vadovaujantis „pusbrolių ir švogerių krašto“ dėsniais. Miškų ūkį išmanantys žmonės sutinka, kad reikia pokyčių, tačiau neabejoja, kad už urėdijų reformos, kokią siūlo ministras, slypi ne kas kita, kaip stambiųjų medienos perdirbėjų interesai.

G. Abaravičius. Apie gyvulių ūkį Trakuose ir ne tik (atsakymas V. Kernagiui) (93)

Jau keliose žiniasklaidos priemonėse, tarp jų ir DELFI, susilaukęs itin rūsčių Seimo nario Vytauto Kernagio priekaištų, norėčiau pateikti savo poziciją ir kai kuriuos faktus, kurių jis – nuoširdžiai tikiuosi – nežino. Manau, tai svarbu visiems piliečiams, kuriems rūpi ne tik Trakų kultūrinio kraštovaizdžio likimas, bet ir demokratijos kokybė Lietuvoje, nes galime ne tik prarasti Trakus, kaip valstybės saugomą kultūros paveldo vietovę, bet ir dar labiau įtvirtinti gyvulių ūkio tradicijas, kai vieni piliečiai – turiu omenyje dalį verslo ir politikos elitui priskiriamų žmonių – yra lygesni už kitus.

M. Zakarka. Kodėl nereikia 2 proc. skirti mokyklai ar ligoninei? (15)

Kartu su Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) kvietimu deklaruoti pajamas, startavo ir dar vienas procesas – lenktynės tarp nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų, kam atiteks piliečių paskiriama 2% parama. Būtent šis mėnesis yra galimybė paskirti 2% gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įstaigoms, turinčioms teisę ją gauti.