S. Skvernelis. Kodėl taip, o ne kitaip

 (90)
Turbūt jau visiems įgrisusi istorija „Ar Skvernelis eis į rinkimus ir su kuo?“ artėja prie pabaigos. Neslėpsiu, ši nuolatos, dažnai dirbtinai ar specialiai eskaluojama tema „užkniso“ pirmiausiai mane patį. Gal ir gerai, kad pagaliau galiu padėti tašką.
Saulius Skvernelis
Saulius Skvernelis
© DELFI (M. Ažušilio nuotr.)

Tikrai ilgai ir labai atsakingai nagrinėjau visus įmanomus ateities planus. Gaila, kad kai kurių „kolegų“ dėka rinkiminės batalijos pradedamos gerokai anksčiau nei oficiali Seimo rinkimų kampanija. Ir dar anksčiau nei įstatymuose numatytas kandidatų ir partijų sąrašų pateikimas.

Netikėtai ir niekad neplanuotai tapus vidaus reikalų ministru buvo sunku susitaikyti, kad tai – politinis postas. Kad nori ar nenori – esi politikas. Dar sunkiau buvo suprasti, kodėl sprendimus Lietuvoje lemia ne valstybės ir visuomenės interesai, bet politinė valia, partiniai interesai ar tiesiog noras įtikti daliai visuomenės, net nesvarstant tokių sprendimų pasekmių.

Buvo sunku perprasti (tiesą sakant, to taip ir nepavyko padaryti) pernelyg dažnus politinės dviveidystės metodus, žodžio nesilaikymą, kalbėjimą į akis viena, o darymą priešingai, intrigavimą, sąmokslų kūrimą ir pan.

Sunku buvo suprasti, kodėl, pavyzdžiui, Vyriausybės priimami geri, būtini, šaliai naudingi sprendimai oponentų besąlygiškai menkinami ar kritikuojami vien dėl to, kad tai padarė ,,pozicija“. Ir atvirkščiai, kodėl racionali ir motyvuota opozicijos kritika suprantama kaip valdančiųjų puolimas. Skandalai, kurie vis „drebina“ šalį, atitraukia nuo rimtų problemų sprendimo, klimpstama į neproduktyvų santykių aiškinimąsi, dažnai peraugantį į ,,šeimyninių baltinių viešą skalbimą“.

Nejaugi negalime mes, jau nebeturinti net 3 milijonų narių bendruomenė, susitelkti į Lietuvai svarbias idėjas ir darbus, juos padaryti vardan visų mūsų ateities, o ne dirbti dėl partinės sėkmės, suinteresuotos grupės ar asmeninės naudos? Negi politikai negali vienyti visuomenės, negi negali visos trys Konstitucinės valdžios šakos darniai dirbti? Negi sunku suvokti, kad kitaip mūsų tiesiog gali nelikti, mes patys save sunaikinsime ir kaip valstybė, ir kaip tauta?

Yra pasirinkimas: arba likti nuošalyje, gyventi tikintis, kad tai, kas vyksta valstybėje, manęs ir mano šeimos, artimųjų, bičiulių nepalies – arba ieškoti bendraminčių ir bandyti politiką padaryti kitokią. Sąžiningą, racionalią, moralią, žmogišką.

Tokių bendraminčių, kuriems tavęs reikia ne dėl reitingų, kurie turi vertybes, drąsos jas ne tik deklaruoti, bet ir jų laikytis: įgyvendinant savo idėjas ar tiesiog dirbant savo darbą. Nebijoti siekti idėjų išpildymo net ir žinant, kad sulauksi dalies žmonių nesupratimo, nepritarimo, kartais atviro pasityčiojimo ar paniekos.

Aš matau tuos žmones, kurie ilgą laiką kalbėjo apie vertybes, apie būtinus darbus Lietuvos labui, kurie darė juos. Žmones, kurie deklaravo galimybę ateiti į politiką ,,ne politikams“, savo srities profesionalams, visuomenininkams ir visiems kitiems, turintiems idėjų, minčių, noro ir ryžto jas įgyvendinti.

Šalyje nėra daug tokių politinių jėgų, tačiau, kita vertus, jų yra tikrai ne viena. Kalbėjausi, diskutavau su jomis, tačiau jaučiau nuotaikas viduje. Suprantu jų narių bendrą požiūrį į naujokus, „legionierius“ vieniems rinkimams, objektyvų nenorą įsileisti naujų žmonių, kurie vertinami jei ne kaip priešai, tai kaip nereikalingi konkurentai.

Pasirinkimas tokios politinės jėgos, tokio politinio kelio tikriausiai garantuotų saugų ir stabilų patekimą į Seimą, ramų gyvenimą vykdant jau anksčiau parašytas programas, labiau patyrusių bičiulių valią. Bet tai – ne man.

Aš renkuosi ne saugią ir garantuotą ,,partijos kareivio“ duoną. Renkuosi nežinomą, sunkų, rizikingą kelią, negarantuojantį jokių postų ar pozicijų.

Aš renkuosi galimybę eiti dirbti su žmonėmis, kurie atveria kelią ,,ne politikams“ į politiką, ir tokių žmonių kartu ateina ne vienas. Renkuosi galimybę kurti, įgyvendinti idėjas, pagrįstas vertybėmis, kartu nuo balto popieriaus lapo kurti viziją, kaip turėtume dirbti ir ką padaryti valstybės bei žmonių labui per artimiausius 4 metus.

Gal tie darbai bus per daug ambicingi, norai per dideli, bet ryžtas juos įgyvendinti su bendraminčiais, vadovaujantis ambicijomis, pagrįstomis vertybėmis, nulėmė pasirinkimą.

Pasirinkimą dalyvauti politiniame Lietuvos gyvenime, pasirinkimą dirbti kartu su Ramūnu Karbauskiu ir daugeliu žmonių, savo srities autoritetų ir profesionalų, kuriems kelią į politiką atveria Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Partija, sudaranti galimybę nepartiniams profesionalams dalyvauti sprendžiant mūsų Tėvynės dabartį bei ateitį.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Politiko akimis

V. Žiemelis. Naujasis kodeksas neišgelbės (28)

Emigrantų nesužavėjo naujasis darbo kodeksas. Jų nuomone, vargu ar šio kodekso priėmimas inicijuotų tokias permainas, kad emigrantai pradėtų grįžti į tėvynę. Jie teigia, jog Lietuvai visų pirma patrauklumo suteiktų didesnis darbo užmokestis.

A. Bilotaitė. Atminties jėga ir ligos (26)

Praėjusią savaitę nuskambėjo Lietuvoje viešėjusio rusų režisieriaus Aleksandro Sukorovo interviu. Pasipiktinimą sukėlė daug jo žodžių. Bet ypač – pažadai, kad Lietuva bus saugi, jei bus neutrali. Nesunku pastebėti, kad tą pačią dainelę gieda ir keli liūdnai pagarsėję Kovo 11-osios signatarai.

V. Alekna. Kur „nuplaukė” Lietuvos auksas? (38)

Rio olimpinės žaidynės baigėsi. Lietuva iškovojo keturis medalius – vienu mažiau nei Londone, Pekine ar Sidnėjuje. Šįkart mūsų sportininkai namo grįžo be aukso medalių.

A. Anušauskas. Kiek kainuoja vatinukai Rusijoje? (212)

Prieš 77 metus įvyko tai, ką dabar visi puikiai žinome iš istorijos vadovėlių: 1939 metais Stalino svajonių partneriu tapo Hitleris. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija su Sovietų Sąjunga sudarė nepuolimo sutartį.

Z. Balčytis. Veikti negalima delsti (26)

Politikos klasika: kur padėti kablelį? Skubinti Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES procesą ar delsti?