Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad mūsų šalis yra moderni demokratinė respublika, kurioje yra savarankiškos ir viena kitą kontroliuojančios valstybinės valdžios šakos: įstatymų leidybos (Seimas), vykdomoji (Vyriausybė, Respublikos Prezidentas) ir Teismas.
Šį kartą kalbėsime apie Lietuvos parlamento formavimo pamatinius principus. Lietuvoje įstatymais (nuo 1992 m.) nustatyta mišri rinkimų sistema, kai 70 iš 141 Seimo narių renkama pagal proporcinę sistemą, tai yra, rinkėjai balsuoja dėl politinių partijų sudarytų sąrašų ir reitinguoja juose įrašytus kandidatus, o kita dalis – 71 Seimo narys renkamas vienmandatėse rinkimų apygardose.
Taigi, Lietuvos teritorija turi būti padalinta į 71 rinkimų apygardą. Niekam turbūt nekyla abejonės, kad šis rinkimų pyragas turi būti supjaustytas labai atidžiai ir teisingai: visi vienmandatininkai (kaip ir kiti Seimo nariai) turi būti lygūs, vadinasi, juos rinkti turi labai panašus rinkėjų skaičius. Juk negali būti taip, kad kur nors Šilutėje Seimo narį išrenka tik 30 tūkstančių, o Vilniaus mieste – 45 tūkstančiai rinkėjų.
Tačiau kai kam atrodo, kad po apygardų ribų perbraižymo ateis vos ne pasaulio pabaiga. Neseniai toliau nuo Vilniaus esančio rajono laikraštyje dėl to skundėsi vienas kolega, priklausantis partijai, kuri per kiekvienus rinkimus turi problemų su teisėsauga dėl galimo rinkėjų balsų pirkimo. Akivaizdu, kad naujos apygardų ribos kai kuriems politikams tampa didesniu galvos skausmu: jeigu apygarda padidėtų kokiu penkiolika tūkstančių rinkėjų, įsivaizduokime, kiek papildomų „išlaidų“, kurios niekaip neapskaitomos rinkiminės kampanijos sąskaitoje ir nėra kontroliuojamos Vyriausiosios rinkimų komisijos ar Valstybinės mokesčių inspekcijos, prireiks.
Nenormali esama padėtis
Laikinai atidėkime į šalį rinkėjų papirkinėjimą ir grįžkime prie rimtesnio problemos aspekto – netoleruotino rinkėjų skaičiaus skirtumo atskirose apygardose. Paradoksas, bet būtent taip ir yra! Ir jau daug metų. Tokiai galimybei prielaidas sudarė Seimo rinkimų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pakeitimas, įsigaliojęs 2002 m. rugpjūčio 1 d. (atkreipkite dėmesį, kas tuo metu buvo valdžioje!) ir nustatęs, kad rinkėjų skaičius atskirose apygardose gali skirtis iki 20 proc. nuo visos šalies rinkėjų vidurkio. Kitas paradoksas, kad iki tol (nuo 1996 m. birželio 27 d.) galiojo europinius standartus atitinkanti norma, leidžianti nuokrypį tik iki 10 proc. Užbėgdami įvykiams į priekį pasakysime, kad būtent prie tokios taisyklės vėl buvo sugrįžta 2015 metais.
Vadinasi, jeigu 2012 m. rinkimams Lietuvoje buvo įregistruoti (be užsienyje gyvenančių) 2 851 842 rinkėjai, tai vienos vienmandatės apygardos vidurkis buvo (padalinus iš 71) 36 364 rinkėjai. 20 proc. paklaida reiškia, kad apygardoje galėjo būti mažiausiai 29 092, daugiausiai – 43 637 rinkėjai. Galimas skirtumas – net 14 545 rinkėjai, o tai sudaro net 40 proc. nuo apygardos vidurkio. Tikrovėje šis skirtumas kai kada buvo dar didesni, siekiantis beveik 50 proc.
Tokia ir buvo reali situacija. Štai Centro (Kaunas) apygardoje buvo 29 170 rinkėjai, Ignalinos-Švenčionių – 29 205, Kalniečių (Kaunas) – 29 287, Kelmės – 29 469, Pramonės (Kaunas) – 29 753, Prienų-Birštono – 29 934, Aušros (Šiauliai) – 29 973 rinkėjai ir taip toliau.
Kita vertus, Karoliniškių (Vilnius) apygardoje buvo 43 627 rinkėjai, Justiniškių (Vilnius) – 43 409, Širvintų-Vilniaus – 43 349, Lazdynų (Vilnius) – 42 781, Aleksoto-Vilijampolės (Kaunas) – 42 750, Naujosios Vilnius (Vilnius) – 42 412, Gargždų – 42 115 rinkėjų ir taip toliau.
Akivaizdu, kad tokia padėtis negalėjo būti toleruojama. Čia pateikiu tik kraštutinius duomenis, tačiau, jeigu paimtume likusias vienmandates apygardas, pastebėtume, kad didžiosios kaimiškųjų apygardų dalies rinkėjų skaičius artimesnis trisdešimčiai tūkstančių, o didesnių miestų – artimas ar net didesnis, nei keturiasdešimt tūkstančių rinkėjų.
Ką tai reiškia? Atsakymas tampa aiškesnis, kai paanalizuojame, už ką balsuoja didmiesčių, o už ką – kaimų, kuriuose nemažai iš pašalpų gyvenančiųjų, rinkėjai.
Tiek visuomenėje, tiek tarp politikų nuolat kildavo diskusijų, kad šią neteisybę reikėtų ištaisyti ir kuo greičiau. Tačiau kas gi norės, kaip jau minėjau pradžioje, vietoj trisdešimties tūkstančių ,,užsikrauti“ ant savo pečių keturiasdešimt penkis tūkstančius rinkėjų, ypač jeigu tai kaimiškųjų vietovių gyventojai? Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos, kuriai ir tenka atsakomybė, susiskaičiavus rinkėjus, teisingai nubraižyti rinkimų apygardų ribas, pasiekdavo žinios, kad tai daryti rengiamasi anksčiausiai nuo 2020-ųjų.
Konstitucinio Teismo verdiktas
Grupė Seimo narių, matydami jau daugiau kaip dešimtmetį besitęsiančią neteisybę, nutarė šį rinkimų organizavimo modelio aspektą patikrinti Konstituciniame Teisme.
Konstitucinis Teismas 2015 m. spalio 20 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimo nariai renkami remiantis, tarp kitų taisyklių, lygia rinkimų teise. Aiškinant lygios rinkimų teisės principą visuotinai pripažįstama, jog jis reiškia, kad organizuojant ir vykdant rinkimus visi rinkėjai turi būti traktuojami vienodai, kiekvieno rinkėjo balsas yra lygiavertis bet kurio kito rinkėjo balsui ir turi vienodą reikšmę nustatant balsavimo rezultatus.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų užtikrinta, kad vienmandatėse rinkimų apygardose nebūtų tokių rinkėjų skaičiaus skirtumų, kurie sudarytų prielaidas iškreipti vienodą rinkėjų balsų reikšmę nustatant balsavimo rezultatus. Kuo didesni rinkėjų skaičiaus atskirose rinkimų apygardose skirtumai, tuo labiau gali būti iškreipiama vienoda rinkėjų balsų reikšmė nustatant balsavimo rezultatus.
Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai; šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe.
Konstitucinis Teismas paminėjo ir Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), kuri veikia kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais ir teikia rekomendacijas Europos Tarybos valstybėms narėms, nuostatas. Vadinamajame Gerosios rinkimų praktikos kodekse (2002 m.) yra įtvirtinti Europos rinkimų teisės paveldą sudarantys principai, inter alia lygios rinkimų teisės principas.
Ši teisė, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas rinkėjas iš principo turi vieną balsą, visi rinkėjų balsai turi vienodą galią. Laikantis vienodos rinkėjų balsų galios reikalavimo, mandatai rinkimų apygardoms turi būti aiškiai ir tolygiai paskirstomi pagal gyventojų, piliečių arba rinkėjų skaičių, gali būti atsižvelgiama į geografinį kriterijų, administracines ir net istorines ribas, sudarant rinkimų apygardas leistinas nuokrypis nuo pasirinktos normos (rinkėjų, gyventojų skaičiaus ir pan.) neturi būti didesnis nei 10 proc. ir bet kuriuo atveju – 15 proc., nebent yra ypatingų aplinkybių (sutelktai gyvenanti tautinė mažuma, retai apgyvendintas administracinis vienetas).
2013 m. sausio 3 d. ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro rinkimų vertinimo misijos ataskaitoje „Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai 2012 m. spalio 14 d.“ taip pat buvo konstatuota, kad, 2002 m. Lietuvoje pakeitus leistiną rinkėjų vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus nuokrypio ribą (padidinus ją nuo 10 proc. iki 20 proc.), kai kuriose rinkimų apygardose susidarė dideli rinkėjų skaičiaus skirtumai, o tai turi poveikį rinkėjų balsų lygiavertiškumui, prieštarauja tarptautinei gerajai rinkimų praktikai.
Taigi, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galiojusi Seimo rinkimų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata – „rinkėjų skaičius apygardoje turi būti nuo 0,8 iki 1,2 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus“ (tiek, kiek pagal ją leidžiamas iki 20 proc. rinkėjų vienmandatėje rinkimų apygardoje skaičiaus nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus) – prieštarauja Konstitucijos 55 straipsnio 1 daliai.
Naujos Seimo rinkimų apygardų ribos
Toks Konstitucinio Teismo nutarimas sugriovė valdančiosios koalicijos, kuriai buvo labai palanki ligtolinė rinkimų tvarka, planus status quo išlaikyti bent iki 2020 m. rinkimų. Tapo aišku, kad teisinį reguliavimą reikia taisyti tuoj pat, todėl jau 2015 m. lapkričio 19 d. buvo priimta Seimo rinkimų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pataisa, grąžinusi reikalavimą, kad rinkėjų skaičius apygardoje turi būti nuo 0,9 iki 1,1 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus.
Įgyvendindama šią įstatymų leidėjo valią, Vyriausioji rinkimų komisija parengė net 7 ribų perbraižymo variantus, kol 2015 m. gruodžio 16 d. patvirtino vienmandačių rinkimų apygardų ribas kitų metų Seimo rinkimams. Pažymėtina, kad šis sprendimas buvo priimtas vienbalsiai.
Naujasis suskirstymas dabar jau atitinka Konstitucinio Teismo rekomendaciją, kad pagal gerąją rinkimų praktiką nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus apygardose negali viršyti 10 procentų
Patvirtinus naujas apygardų ribas, Vilniuje vietoj esamų dešimties rinkimų apygardų sudaryta dvylika, papildomai įkuriant Verkių ir Panerių apygardas. Kaune liko viena apygarda mažiau – sujungus Centro ir Žaliakalnio apygardas jų iš viso liko septynios.
Šiauliuose lieka Aušros ir Saulės apygardos, tuo metu Dainų apygarda sujungiama su buvusios Šiaulių kaimiškosios apygardos dalimi ir tapo Dainų-Kuršėnų apygarda. Taip pat atsiranda Kelmės-Šiaulių, Žiemgalos (vietoj Pakruojo-Joniškio, dalies Šiaulių kaimiškosios), prijungus dalį Kėdainių rajono – Raseinių-Kėdainių apygarda, Kretingos ir Skuodo rajonai sudarys Kuršo apygardą, Rokiškio ir dalis Kupiškio – Sėlos apygardą, Švenčionys ir Ignalina – Nalšios apygardą.
Taip pat nelieka Anykščių-Kupiškio apygardos, o atsirado Anykščių-Panevėžio. Vietoj Molėtų-Švenčionių apygardos įsteigiama Molėtų-Širvintų. Vieną Seimo narį rinks Palangos ir dalies Kretingos gyventojai, Neringa savo atstovą rinks kartu su Klaipėda. Vietoj Šakių apygardos įkurta Zanavykų apygarda. Marijampolės, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybės sudarys Sūduvos apygardą, Šilalės, Rietavo ir dalis Šilutės – Pietų Žemaitijos.
Pabaigai
Prisiminkime šios publikacijos pradžioje minėtą toliau nuo Vilniaus esančio rajono laikraštyje besiskundusį Seimo narį, kuris teigė, kad apygardų ribų perbraižymas esąs kažkoks baisus konservatorių ir socialdemokratų sąmokslas. Ir tai rašė kolega, kurio partija, kartu su socialdemokratais sudarydama valdančiąją koaliciją, suformavo dabartinę Vyriausybę, ir kuris šioje koalicijoje užima gana aukštas pareigas, tačiau įtartinai keistai pamiršo, kad konservatoriai yra didžiausi šios koalicijos oponentai. Beje, nemažai Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narių buvo tarp pasirašiusiųjų kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, siekiant užtikrinti, kad Lietuvoje rinkimai būtų sąžiningi ir teisingi.
Todėl reikėtų kelti ir kitą klausimą: kas bijo teisingo, Konstituciją ir tarptautinius standartus atitinkančio Lietuvos Seimo rinkimų vienmandačių apygardų ribų nustatymo?