Toks ciniškas gudravimas ne visada virsta aitvaro atnešama sėkme. Būna ir geriau – palieka šiuos gudročius prie suskilusios geldos ir, kas svarbiausia, parodo rinkėjams tikruosius jų veidus.
Ne kartą taip nutiko ir per šiuos rinkimus. Visi matėme daug nepagrįstų kaltinimų, iškreiptų argumentų, net atviro rinkėjų kvailinimo ir perdėto kai kurių politikų pasitikėjimo savimi. Tačiau žmonės pasakė – įgriso jaustis kvailių vietoje, atėjo laikas pokyčiams. Laikas kalbėti darbais.
Cinikai net pasakytų, kad politikų garbė ir orumas šiandien – išnykusios vertybės. Ir ne todėl, kad gudravimai rinkimų kampanijos metu vyksta dėl proto ribas peržengusios Lietuvos rinkimų reguliavimo sistemos, kuri – labai griežta. Visgi prie žmonių nusivylimo politika bene labiausiai prisideda politikų cinizmas.
Vienas geriausių manipuliavimo pavyzdžių, žinoma, yra nešlovingoji Darbo partijos byla, kur nuo pat jos pradžios manipuliuojama teisiniais formalumais. Kaltinamieji akivaizdžiai vilkina bylą, nes, matyt, žino, kad yra nusikaltę. Antraip teisiamų „darbiečių“ tikslas byloje būtų vienas – kuo greičiau baigti bylą ir apginti savo nekaltumą.
Per šį rinkimų laikotarpį nemažai ciniškų triukų pateikė ir Artūras Zuokas, kurio nešlovingi poelgiai rinkimų metu rodė ir vis dar rodo desperaciją. Dar visai neseniai A. Zuokui Vilniuje nebuvo rimto konkurento.
A. Zuokas „maitina“ sostinės gyventojus gražiomis vizualizacijomis ir ateities vizijomis. Gal ir įtikintų, jei užmerktume akis prieš faktą, kad šis žmogus mero kėdės siekia jau trečią kartą. Tad rinkėjai pagrįstai klausia – tai kodėl per tą laiką šios vizualizacijos nevirto darbais? Kur tie realūs darbai be tų kelių akivaizdžiai nesėkmingų, korupcijos voratinkliais apipintų projektų, kurie skirti ne spręsti vilniečių problemas, bet užvaldyti jų vaizduotę?
Taip, viešųjų ryšių prasme viskas tarsi ir gerai, bet duoną kasdieninę uždirba ne viešieji ryšiai ir ne jokia net ir puikiai parengta reklama. Ir rinkėjai savo poziciją jau išsakė – A. Zuokas skaudžiai pralaimėjo pirmąjį turą. Nes vilniečiai nekvaili, jie aiškiai mato sostinės finansų būklę, kuri yra prijungta prie kvėpavimo aparato, tačiau bet kada gali uždusti. Todėl reikia radikalių pokyčių jau dabar.
Kita dalis politikų, atstovaujančių tai „padoriajai“ politikos tradicijai, matyt, iš to begalinio noro laimėti, taip pat demonstruoja neatsparią savo vertybinę poziciją. Štai mano oponentė konservatorė Žirmūnuose rengiamuose Seimo rinkimuose, kur abu varžysimės antrajame ture, buvo paremta Artūro Zuoko ir rinkimus čia pralaimėjusio Algio Čapliko.
Atleiskite man už tiesumą, bet man būtų gėda gauti paramą iš žmogaus, kurio vardas yra tapęs korupcijos sinonimu. Nekalbant jau net ir apie tą purviną ir gėdingą šmeižto kampaniją prieš Remigijų Šimašių, kurpiant fantastines istorijas apie Remigijaus kaimynę, kuri pasirodo dirba tame pačiame „Rubicone“ (ICORe). Galbūt apie tai prieš rinkimus Artūras Zuokas savo namuose šnekėjosi su Andriumi Janukoniu?
Po tokių rinkiminių triukų ir tiesiog begėdiško manipuliavimo žmonėmis atsiduriame situacijoje, kai rinkėjai nusivilia ne tik minėtais politikais, bet politika apskritai.
Už politikams priklijuotą „fantastų“ epitetą atsakomybę turėtų prisiimti būtent šie populistai ir nešvariose aferose mirkstantys aferistai, kurie žada daug, bet mes jau per akis prisižiūrėjome, kuo visa tai baigiasi.
Smagu, kad dalis šalies rinkėjų rado kelią iš šios aklavietės ir politinius populistus paliko kiurksoti prie cinikų sienos.
Kalbėkime darbais ir tuomet nereikės juoktis, kad Vilnius virsta Šiaurės Atėnais. Deja, ne tvirtų demokratijos šaknų, bet ekonominio neįgalumo prasme.