Naujasis Darbo kodeksas išspręstų dalį šių problemų. Privačiame sektoriuje atsirastų naujų darbo vietų, augtų atlyginimai, o Lietuva taptų konkurencingesnė. Vietoje to valstiečių Vyriausybė žada stabdyti teigiamas permainas ir nugramzdinti Lietuvą į dar keturis stagnacijos metus.
Būtent taip galima pavadinti būsimos Vyriausybės planus atidėti didžiausio šių metų „baubo“ - modernaus Darbo kodekso įsigaliojimą. Daryti permainas žadėję politikai visgi nutarė nieko nedaryti. Privataus sektoriaus suplanuoti pokyčiai bus atšaukti ir metus trukusios socialinių parternių derybos nubrauktos į šalį. Vietoje to pasiūloma nežinios tuštuma, kuri yra prasčiausia galima alternatyva.
Pralaimime kaimynams
Ką tai reikš Lietuvai? Mūsų šalis pagal darbo santykių lankstumą ir toliau vilksis Europos uodegoje. Keldami Skandinaviją kaip siektiną pavyzdį dažnas kodekso pakeitimų oponentas nutyli, jog Skandinavijos darbo teisė yra žymiai lankstesnė nei mūsiškė.
Taigi apie greitesnį atlyginimų augimą bei naujų darbo vietų kūrimą galime tik pasvajoti. Lietuva ir toliau bus nepatraukli užsienio investuotojams, o ir patys Lietuvos verslininkai vis dažniau galvos apie verslo plėtrą kaimyninėse šalyse.
Lenkijai pralaimime savo maža rinka ir mažu gyventojų skaičiumi, Estijai ir Latvijai – didesniais mokesčiais bei nelanksčiais darbo santykiais. Kodėl tada pas mus turėtų kažkas investuoti? Tiesa, vis dar turime vieną „pliusą“ - Lietuvoje algos pačios mažiausios regione. Tačiau ar mes vis dar norime, kad vienintelis Lietuvos privalumas būtų santykinai pigi darbo jėga? Ar tai nėra viena iš pagrindinių emigracijos priežasčių?
Kai „Coca Cola“ prieš kelis mėnesius nutarė iškelti gamybą iš Lietuvos į Lenkiją, atleidžiami fabriko darbuotojai panikavo, kad reikės emigruoti iš Lietuvos, nes nieko geriau Alytuje jie nesusiras. Tokių išėjimų buvo ir daugiau – pasitraukia bulvių traškučių, pomidorų padažo gamintojai, bankai. Jei naujoji valdančioji dauguma ir toliau apsimetinės, kad Lietuvoje su mokesčiais ir darbo vietomis yra viskas gerai ir nesiims jokių veiksmų, regionuose dėl savo ateities įvairių įmonių darbuotojai turės drebėti dar ketverius metus.
Gerų darbuotojų trūksta
Liberalai vieninteliai Seime vieningai balsavo už modernaus Darbo kodekso priėmimą, nes Lietuvai gyvybiškai būtina atnaujinti nuo sovietmečio galiojančias taisykles. Žmonės prieš rinkimus politikų buvo be reikalo gąsdinami, kad įsigaliojus naujajai tvarkai darbuotojai bus masiškai atleidinėjami. Tiesa yra kita - darbuotojų Lietuvoje labai trūksta ir jais niekas nesišvaisto. Naujasis Darbo kodeksas sudarytų žmonėms geresnes sąlygas dirbti ir užsidirbti, kad dėl didesnių atlyginimų lietuviams nereikėtų emigruoti.
Todėl liberalai ragina netrypčioti ir eiti į priekį. Naujoji valdančioji dauguma turi galvoti ne apie tai, kaip surinkti daugiau pinigų į valstybės biudžetą didinant mokesčius dirbantiems, o kaip išjudinti Lietuvos ūkį mažinant mokesčius dirbantiems žmonėms ir verslui. Esame įsitikinę, jog privati iniciatyva yra kur kas svarbesnė nei pilni iždo aruodai.
Tuo tarpu šiandien esame tarp pasaulio čempionų apmokestinant dirbantį žmogų. Todėl pirmiausia turime pradėti mažinti neproporcingai didelius socialinio draudimo mokesčius, kurie trukdo Lietuvoje motyvuoti gyventojus dirbti ir užsidirbti. Be dosniai atlyginto darbo nebus saugumo visuomenėje ir noro keisti pašalpų priklausomybę doru darbu.
Mokykimės iš estų
Didesnių atlyginimų nemokėsime, jei neskatinsime įmonių investuoti į našesnes darbo vietas. Įmonių atleidimas nuo reinvestuojamo pelno mokesčio mūsų darbo vietas paverstų labiau kompiuterizuotomis, greitėsnėmis ir produktyvesnėmis. Šis modelis sėkmingai eilę metų veikia Estijoje. Neatsitiktinai ten investicijų sukaupta beveik dukart daugiau nei Lietuvoje. Neatsitiktinai ten dirbančių darbuotojų našumas ir dirbančiųjų atlyginimai yra daug didesni. Tačiau Lietuvoje padaryti tą patį vis delsiama.
Taigi receptų, kaip paskatinti žmonių atlyginimo augimą tikrai yra. Kitas kelias yra paprastesnis – nieko nedaryti ir leisti, kad ekonomika iš inercijos augtų po du procentus per metus. Atidėliojant būtinus sprendimus, senstant visuomenei ir nevykstant struktūrinėms reformoms, lėtą inerciją pakeis stagnacija, o porinkiminę viltį pakeis nusivylimas.