R.J.Dagys. Kiekvienam sveiko proto lietuviui akivaizdu, kad tokio šanso praleisti negalima

 (560)
Diskutuojančiųjų apie Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą netrūksta. Tai normalu, nes kalbame apie strateginį investicinį projektą, kokio Lietuvoje dar nebuvo. Natūralu ir tai, kad kyla įvairių abejonių. Tačiau įvairaus plauko kalbėtojai prieš įsiūbuodami visuomenę pirmiausia turėtų surasti labai aiškius atsakymus sau.
Rimantas Jonas Dagys
Rimantas Jonas Dagys
© DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

Pirmiausia – kokia šio projekto nauda valstybei? Ar mes statome atominę elektrinę tik dėl kokios nors užgaidos, ar ji turi didelę pridedamąją vertę.

Manau, kad antroji klausimo dalis neginčijama. Šįkart sąmoningai norėčiau mažiau akcentuoti energetinio saugumo argumentą, kuris irgi be galo svarbus, nes neturint savo elektros energijos generatoriaus ir perkant ją iš monopolisto, ypač – Rusijos, geromis kainomis elektros negausi. Juo labiau kad tuomet iškiltų ir neabejotinas didžiosios kaimynės noras per energetiką tampyti politinės marionetės virveles.

Pusantro milijardo socialinėms reikmėms

Kalbat apie VAE projektą, būtina pabrėžti, kad jis turi labai reikšmingą socialinį atspalvį. Todėl paradoksalu, kai Seimo opozicinės partijos nenuilstamai kartoja, kad yra suinteresuotos kurti naujų darbo vietų. Ši diskusija parodė, jog jie visiškai tuo nesuinteresuoti. Priešingu atveju, kaip galima kritikuoti projektą, kuris sukurtų apie 6000 naujų darbo vietų ne tik statybos, bet ir maitino, paslaugų srityse.

Tai regioninis socialinis projektas, į kurį ypač reikia atkreipti dėmesį. Nejau sąžininga nurašyti Visaginą, su didelėmis socialinėmis įtampomis? Nė vienas socialiai jautrus politikas taip elgtis negalėtų. VAE projekto stabdymas – tai antisocialinė veikla, nukreipta labiausiai prieš mūsų jaunąją kartą.

Kuo toliau, tuo labiau daugėja klausimų. Ar mums nereikia kasmet papildomų apie pusantro milijardo litų įplaukų į šalies biudžetą? Mes turime jų per daug? Žinant, kad du trečdaliai šių lėšų keliauja socialinėms reikmėms, švietimui ir sveikatai, mes atsisakome šioms sferoms skirti didesnį finansavimą?

Darbo vietos aukšto lygio specialistams

Vis dėlto svarbiausia, kad naujos atominės elektrinės statyba – tai aukštųjų technologijų infrastruktūros kūrimas. Tai reiškia, kad būtų skurta gera terpė moksliniam potencialui reikštis bei gerai apmokamoms darbo vietoms steigtis. Jei kalbame apie kvalifikuotų, aukšto lygio specialistų emigraciją į užsienį, įgyvendinamas projektas suteiktų galimybę šį procesą pristabdyti. Kitaip tariant, tai visa infrastruktūra aukšto lygio darbo vietoms kurti. Ar mums to nereikia?

„Žaliųjų“ idėjos irgi visiškai nesuprantamos. Jei neturėsime atominės elektrinės Visagine, tai ji bus Baltarusijoje ar Kaliningrado srityje. Negalėdami kontroliuoti jų statybos ir eksploatavimo, ar mes būsime saugesni?

Klausantis aktyvių projekto priešininkų, susidaro įspūdis, kad siekiama, jog mūsų žmonės geriau vyktų į Norvegiją, nei rastų darbą Lietuvoje, kad mūsų šalyje liktų kuo mažiau kvalifikuotos darbo jėgos. 

Žvelgiant į ateitį, tik intelektualios darbo vietos gali sukurti vidutinį pragyvenimą, nes su pigia darbo jėga iš Afrikos ar Azijos, europiečiai nebepajėgs konkuruoti. Neužmirškime, kad atominės elektrinės veikla skatins ir mokslo potencialo plėtrą. 

Visas pasaulis kovoja dėl tiesioginių užsienio investicijų. Atominės elektrinės statyba – tai didžiulė, apie daugiau kaip 10 mlrd. litų tiesioginė investicija, kurios mums kitos valstybės galėtų net pavydėti.

10 kartų didesnės lėšos gali būti išvežtos į užsienį

O tie, kurie verkia neva dėl Lietuvos investicijų dalies, verkia krokodilo ašaromis. Socialinių reikalų ir darbo komitete svarstant kaupiamojo pensijų draudimo įstatymo projektą įvertinome, kad tuo metu, kai bus pastatyta atominė elektrinė, mūsų šalies gyventojai į privatų kaupiamąjį draudimą bus investavę kone du kartus daugiau lėšų nei į atominės elektrinės projektą, ir šios lėšos gali būti išvežti iš mūsų šalies, į motinines skandinaviškų bankų įmones. Gal net labai gerai, kad į Lietuvą ateitų japoniškų bankų lėšos.

Lietuvos banko duomenimis, 2040 m. į pensijų fondus lietuviai bus investavę apie 134 mlrd. litų. Tai apie dešimt kartų didesnių mūsų mokesčių mokėtojų pinigų akumuliacija, nei planuojama atominei elektrinei, kurie gali būti investuojami ne į mūsų ekonomiką, jei į įstatymą nesudėsime reikiamų saugiklių.

Ir dėl to niekas nė ašaros neišlieja. Gal tai dirbtinė tyla, kad niekas į šią problemą neatkreiptų dėmesio?

Mūsų dūsaujanti opozicija

Nenuilsdami dėliojame finansinius duomenis ir sakome, kas bus po 20 metų. Kas gali atsakyti, kokia po tiek metų bus euro ar JAV dolerio vertė, ir apskirtai – ar jie vis dar egzistuos? Koks analitikas šiandien man tai galėtų įspėti?

Jau vieną kartą turėjome pasimokyti iš istorijos, kai panašaus „entuziazmo“ vedami neleidome pastatyti trečiojo Ignalinos atominės elektrinės bloko. Po to buvome priversti uždaryt Ignalinos atominę elektrinę ir šiandien skiname išties skaudžius tokio pasipriešinimo vaisius.

Vien todėl, kad mūsų „neklystantys“ ekspertai akademikai dešimt kartų suklydo padidindami vandens kiekio svyravimą Kauno mariose, neleidome baigti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statybos sovietų sąjungos pinigais. Po to tie patys „ekspertai“ teisinosi, kad kablelį ne ten padėjo... Šis „monkės“ biznis lėmė, kad vėliau elektrinės statybą turėjome baigti savo lėšomis. Ar panašiai neatsitiks ir šįkart?

Japonų „Hitachi“ vysto šį projektą ir savo verslo rizika skolinasi. Koks kitas verslininkas galėtų skolinti 11 mlrd. litų, kuriuos sudėtų į tiesiogines investicijas mūsų šalyje? Tik pasaulyje žinoma korporacija, rizikuojanti ir savo lėšomis, ir ypač – neįkainojama reputacija.

Kadangi šį klausimą spręs jau ne politikai, o Lietuvos žmonės, manau, kad jie turi kur kas daugiau sveiko proto nei Seimo opozicija. Per ketverius krizės paženklintus metus opozicija nesugebėjo realizuoti nė vieno racionalaus pasiūlymo, išskyrus padūsavimus. Ir dėl šio projekto jie toliau dūsauja netgi prieštaraudami patys sau. Gaila, bet tokia yra mūsų dūsaujanti opozicija.
Kiekvienas, nesusipykęs su sveiku protu, suvokia, kad Lietuva nepriimti tokios investicijos tiesiog negali. Pasitikiu mūsų šalies žmonių išmintimi.

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Politiko akimis

V. Landsbergis: Tikroji Europos krizė (90)

Kas nori, gali traktuoti tolesnį tekstą kaip buvusio šios valstybės vadovo ir buvusio europarlamentaro pareiškimą. Kad 40% didelės salos gyventojų šiandien nenori būti istorinio Europos taikos projekto dalyviais, tai dar nėrapasaulio pabaiga ir nereiškia Bendrijos grįžimo į tūkstantmetę Europos karų epochą.

A. Palionis. Ar įmanoma sumažinti bankų apetitą? (30)

Bankų apetitas, regis, nebeturi ribų. Paslaugų įkainiai ir už grynus, ir negrynųjų pinigų operacijas kyla, kaip ant mielių. Susidaro įspūdis, kad iš visų trijų Baltijos šalių esame daugiausiai pajamų gaunantys ir galintys už operacijas bankams dosniai mokėti.

S. Skvernelis. Mūsų atsakomybė „Brexit“ prietemoje (138)

Penktadienio rytas, atrodytų, Europos Sąjungai paskelbė galimą pabaigos pradžią, kurios akivaizdoje mes turime būti gerokai aktyvesni tiek gindami mūsų emigravusių piliečių interesus, tiek bendrą Europos ateitį.

V. Gapšys. „Brexit“: ką sieks išsaugoti Europos vadovai? (108)

Gimusi iš Europos ekonominės integracijos, Europos Sąjunga vis giliau žengė į valstybių suverenių galių daržą siekdama tapti stipresne politine sąjunga. Galime tai teisinti tuo, kad ekonominė sąjunga negalima be politinės integracijos, tačiau tai nebūtinai įtikina piliečius bei nepaaiškina, kur yra tos politinės integracijos ribos.

V. Landsbergis. Šiandienos rytdienos pagrindinis klausimas (495)

Sala prie Europos – ar integrali, gyvybiškai svarbi sau pačiai ir visoms demokratijoms Atlanto sąjungos dalis.