Tokią pačią nuostatą įtvirtinome ir šios Seimo kadencijos pradžioje patvirtintose „Sodros“ reformos gairėse.

Deja, valdantiesiems toks kelrodis dokumentas neįtiko, nes vietoj priemonių jo įgyvendinimui paieškų, jie ėmėsi brangaus ir grandiozinio socialinio modelio kūrybos. Šiandien jau galime užtikrintai konstatuoti, kad socialinio modelio kūrimui skirti 5 mln. buvo iššvaistyti veltui. Ir nedovanotinai, nes kol buvo „konstruojami modeliai“, praleistas pats geriausias metas „Sodros“ problemoms spręsti – situacija, kai augo ekonomika ir buvo palankiausias demografinis laikotarpis 30 metų perspektyvoje.

Kaip paaiškėjo iš Darbo partijos vadovaujamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei socialdemokratų vadovaujamos Finansų ministerijos pateiktų „Esminių pokyčių socialinio draudimo sistemoje“ duomenų, net ir su visais pensijų indeksavimais socialinis modelis numato žymų santykinių pensijų mažėjimą. Pagal pačių valdančiųjų prognozes (!), vidutinė pensija, lyginant su vidutiniu darbo užmokesčiu, kris nuo 35 proc. šiemet iki 25 proc. 2030 metais.
Nekaupiančiojo senatvės pensijos pakeitimo norma

Taigi, santykinės pensijos sumažės beveik trečdaliu, nors reformos tikslas buvo, kad santykinės pensijos priartėtų prie 40 proc., lyginant su vidutiniu darbo užmokesčiu. Tokia socialinė reforma rodo tikrąjį valdančiųjų požiūrį į pensininkus: panašu, kad jie mano, jog nors mūsų pensijos ir taip vienos žemiausių ES, nieko tokio jas ir toliau mažinti. Ir ši socialinio draudimo reforma pristatoma kaip gera, tvari, išmintinga... ir socialiai jautri.

Pagal „Sodros“ reformos gairėse numatytus principus, bazinės pensijos, kurias visi gauna nepriklausomai nuo darbo stažo, turėjo būti finansuojamos iš valstybės biudžeto lygiagrečiai įvedant mokesčius turtui, prabangai ir dideliam pelnui. Kadangi socialdemokratinė koalicija, kaip paaiškėjo, nustojo ginti prasčiau gyvenančiųjų interesus, šie mokesčiai neįvesti. Pensijos ir negali didėti, nes net nesivarginama surinkti tam papildomų pinigų. Tikrąją – pensininkų padėtį gerinančią – pensijų reformą galiausiai užkraunama įgyvendinti būsimoms Vyriausybėms.

Nuo tada, kai praėjusi Vyriausybė 2012 m. atstatė santykinės pensijos dydį į ikikrizinį lygį, jis nuosekliai mažėja. Atrodo, kad šis mažėjimas neatsitiktinis. Iš valdančiųjų sudarytų grafikų tai panašiau į sąmoningą veiksmą. Jeigu kai kurie politikai, o galbūt ištisos partijos, eis tokiu keliu, saugumo dėl savo senatvės nejaučiantys žmonės dar labiau nusivils ne tik prastu demokratijos veikimu, bet ir savo valstybe apskritai. Tai suvokiant, būtina greičiau liautis gaišti prie mistinio socialinio modelio, kurio prognozuojamos pasekmės kelia daugiau nusivylimo nei džiaugsmo, ir imtis realių sprendimų dėl pensijų indeksavimo. Akivaizdu, kad socialdemokratų Vyriausybė šiai užduočiai neturi nei sugebėjimų, nei politinės valios.