Šiandien ši „kukurūzacija“ tapusi savotišku istoriniu anekdotu, tačiau kitais pavidalais procesas kartojasi. Matome eilę politikų paskelbtų panašių kampanijų įvairiausiose srityse: vaikų globos, valstybinių įstaigų ir t. t. Viena panaši audra kelta ir socialinėms įmonėms.

„Socialinėse įmonėse siekiama įdarbinti asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje. Už šių asmenų įdarbinimą ir jų darbo vietų išlaikymą darbdavius finansiškai remia valstybė“, – paaiškina Lietuvos darbo birža. Misija tokia kilni, bet kažkam niežti delnai jas iš esmės uždaryti.

Atrodo, kad garsiai kalbantys socialinių įmonių „pertvarkos“ iniciatoriai dažniausiai nelabai yra matę šių įmonių iš vidaus ir todėl turi nedaug supratimo, kaip veikia sistema. Kad ją reikia tobulinti – abejonių nėra. Kaip citavau, šios įmonės yra subsidijuodamos valstybės, vadinasi, kelia pagundas nesąžiningiems žmonėms. Viskas, kas susiję su pinigais ir finansavimu, turi būti nuolat tobulinama siekiant apsisaugoti nuo piktnaudžiavimo. Atsimename ir skandalą, į kurį pateko tikriausiai didžiausias Lietuvoje prekybos tinklas, kai prisidengdamas neįgaliaisiais bandė sutaupyti ne vieną dešimtį milijonų litų mokesčių. Po to sistema buvo pertvarkyta.

Vėl atėjo laikas ją tobulinti. Bet ne griauti.

Seime buvo užregistruotas įstatymo projektas, dėl kurio dabar veikiančios socialinės įmonės – kuriose daugumą darbuotojų sudaro negalią turintys žmonės – iš esmės būtų uždarytos. Naiviai viliamasi, kad tie žmonės sugebės konkuruoti atviroje rinkoje užmirštant, kad joje galioja visai kitos taisyklės. Dažnai šie žmonės dirba prie konvejerio surinkinėdami, pakuodami produktus. Tačiau jie negali išdirbti ištisų 8 valandų, juo labiau – viršvalandžių, pagal sveikiems žmonėms prie konvejerio taikomas taisykles. Jiems reikalingos pertraukos medicininėms procedūroms, ilgesnės atostogos, laikas sveikatos atstatymui. Kaip visa tai turėtų atrodyti atviros rinkos sąlygomis, kur net ribotą ir apibrėžtą laiką trunkantis nėštumas dažnai yra priimamas kaip sunkinanti aplinkybė?

Prieš dešimt metų socialinėse įmonėse dirbo apie 1,5 tūkst. darbuotojų, dabar jų – virš 9 tūkst. Aišku, tai nėra didžiuliai skaičiai, bet suprantant, kad didžiąją dalį darbuotojų jose sudaro neįgalieji (kai kur – su sunkia negalia), akivaizdu, kad socialinės įmonės yra vienintelis būdas jiems išlikti darbo rinkos dalimi.

Labiau patyrusios valstybės turi modelį, kaip valstybei subsidijuoti veiklą, kuria užsiima dėl sveikatos būklės gebėjimų netekę asmenys. Ten suprantama, kad šios subsidijos reikalingos tam, jog įmonė galėtų konkuruoti su kitomis įmonėmis, kur dirba sveiki darbuotojai. Kokiu dydžiu remti – vienodai ar diferencijuotai – tai jau valstybės socialinės politikos klausimas, prie kurio vis sugrįžtama, kad nebūtų piktnaudžiaujama tik pasinaudojant neįgaliaisiais. Bet pas mus vietoje evoliucijos keliamos revoliucijos. Ir Seime kai kurie pamėgino eiti revoliuciniu keliu: pasakė, kad sistema bloga, ydinga, įmones iš esmės reikia uždaryti, nepaisant to, kad veikia ir ką veikia.

Po tokių audringų pasisakymų viešojoje erdvėje, pavyzdžiui, vienos Šiaulių socialinės įmonės užsakovai, suabejoję įmonės ateitimi, atsiėmė keletą ilgalaikių reikšmingų užsakymų. Dėl to apie 30 negalią turinčių darbuotojų neteko darbo ir daugelis iki šiol negali įsidarbinti niekur kitur. Žodis – ne žvirblis, ypač politikoje. Kažin, ar audringi diskutantai juos kur nors įdarbins?

Galima išgirsti, kad socialinių įmonių sistemai trūksta lėšų. Bet tų lėšų užtektų, jeigu integraliai žiūrėtume į visą neįgaliųjų integravimo politiką. Turime dosniai valstybės remiamą profesinio reabilitavimo programą, aktualią ir neįgaliesiems. Jie gauna pasiūlymą keisti specialybę, lanko įvairius kursus, kurių metu gauna stipendiją. Tada... Tada dažnu atveju darbo birža pasiūlo išsiimti verslo liudijimą ir kažkur pusę metų šie žmonės traktuojami kaip dirbantys. Tačiau tuo laikotarpiu jų dažniausiai niekam nereikia, nes yra paruošti tokioms specialybėms, kad normaliai įsilieti į darbo rinką šansų praktiškai neturi. Praeina pusmetis ir šie žmonės vėl gali eiti mokytis keisdami specialybę. Užsidaro brangus (ne)integravimo ratas. Būtų kur kas racionaliau neįgaliųjų profesinį integravimą susieti su socialinių įmonių paramos sistema, o darbuotojus ruošti tokius, kokių konkrečiai reikia įmonėms arba ruošti per tas įmones. Kitaip sakant, pinigų darbo biržoje yra. Jei randame kone 35 mln. eurų tokioms lėšų „įsisavinimo“ programoms kaip „Atrask save“, kurių praktiškai niekam nereikia, socialinėms įmonėms tikrai galima rasti apie 18 mln. eurų – jos save rado jau seniai.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, pagrįstai nepritarusi Seime svarstytam Socialinių įmonių pertvarkos projektui, paruošė naują, tikrai kokybiškesnį variantą. Tačiau kartu į valstybės neremtinas veiklas pasiūlė įtraukti valymo, projektavimo, kai kuriuos su statybomis susijusius darbus vien todėl, kad žiniasklaidoje buvo kilęs triukšmas. Švelniai tariant, nesuprantu tokio požiūrio. Galėtume kalbėti apie tam tikros veiklos uždraudimą, jeigu ji kenktų neįgaliajam. Bet jeigu jis su tam tikra valstybės subsidija gali konkuruoti rinkoje ir nori tą daryti, kodėl būtinai iš architekto, galinčio dirbti kompiuteriu, turime perkvalifikuoti jį į stalinių lempų surinkėją? Ar tai yra socialinis jautrumas? Koks skirtumas, kokia veikla žmogus užsiima, jeigu pats nori ir gali su valstybės pagalba išsilaikyti darbo rinkoje. Net tik grynai ekonomiškai žiūrint, turėtume jam padėti, nes jeigu jis iš darbo rinkos iškris, jį išlaikydami mokėsime žymiai didesnius pinigus. Nekalbant jau apie tai, kad žmogus jausis visiškai išstumtas iš visuomenės.

Spręsdami šias problemas, šalia a la ekonomistų propaguojamo šalto ekonominio racionalumo, nepamirškime ir elementaraus žmogiškumo.