Mūsų visos dienos, o dažnai ir naktys pripildytos įvairiausio triukšmo, dažnai neleidžiančio mums susivokti, kam ir kodėl esame šioje Žemėje. Kai ausys apgultos įvairiausių garsų, nebelieka galimybės gilintis į save ir išgirsti „tylą garse“, belieka „garsas tyloj“... O jis dažnai būna labai įkyrus ir nemalonus. Dar senovėje buvo kankinimų garsu sugalvota- tokių kankinimų, po kurių žmogus ir proto netekdavo... Pakanka patalpinti žmogų į tokią vietą, virš kurios dieną naktį nesiliaus garsus triukšmas, pakanka neduoti galimybės pamiegoti keletą naktų, ir žmogus išprotės arba numirs...
Neseniai sužinojome, jog Lietuvos valstybę Europos Komisija gali nubausti už atmestiną požiūrį į vis didėjantį triukšmą sukeliančias problemas. Bent penkios ministerijos bei visos šalies savivaldos institucijos su Triukšmo prevencijos taryba priešakyje nesugeba susitarti bei veiksmų sukoordinuoti. O tai gali kainuoti mums visiems po kelis tūkstančius eurų baudų kiekvieną dieną. Civilizuotame pasaulyje jau taip yra: jei gyveni betvarkėje ir kenki kitiems - iš pradžių tave įspės, o jei piktybiškai nesitvarkysi – baus. Svarbu tik savo pačių pasitvirtintų įstatymų laikytis, ir viskas eis kaip sviestu patepta.
Pasirodo, ne. Lietuvoje veikia įstatymai, reglamentuojantys triukšmą, savivaldybės yra prikūrę aibę taisyklių, tačiau mažai kas jų laikosi. Atsiranda veikėjų, netgi vietos politikų, kurie aiškina, jog vieniems piliečiams tos taisyklės galioja, o kiti turi susitaikyti su triukšmu ir nekultūra, kadangi pastarieji gyvena ten, kur kiti mėgsta patriukšmauti. Tiesiog mėgsta, ir tiek, o tie, kam nepatinka klausytis bumčikų, rėkavimo, keiksmų, gali išsikelti kur nori.
Retas pakęstume kaimyną, ištisomis naktimis už sienos triukšmaujantį ar muziką garsiai leidžiantį. Nepatinka ir statybų garsai kaimynystėje nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, kaukiančios automobilių signalizacijos vidurnaktį ar paryčiais, kai miegas pats saldžiausias. Norisi raitotis rankoves ir tuoj pat aktyviai paaiškinti, kad trukdyti kitų ramybės - nevalia. Šitą supranta net didžiausi naktinių linksmybių organizatoriai, besisukantys naktinių klubų bei barų versle.
Tai kur problema? Dėl ko nesutariama? Nesutariama dėl paprastų dalykų: kada vieni nori švęsti, kiti nori miegoti. Vilniaus Senamiestyje yra daugybė pasilinksminimo įstaigų, veikiančių iki 6-ų valandų ryto. Kaip ir dera miesto centre, aplink daugybė gyvenamųjų namų. Ir čia prasideda uždaras ratas: gyventojai skundžiasi, barų klientūra ant jų už tai pyksta, policija laksto ir baudžia ( kartais- ne, nors yra už ką), miesto Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai važiuoja, filmuoja ir jau turi pilnus kompiuterius vaizdų apie tai, kaip „kultūringai“ miesto jaunimas leidžia laisvalaikį.
Nelaimingi visi: ir gyventojai, praradę naktinę ramybę, ir barų savininkai, dažnai nežinantys, pagal kokias žaidimo taisykles teks žaisti, ir pareigūnai, pavargę nuo „kultūringo“ laisvalaikio pasekmių šalinimo.
Neseniai teko klausytis radijo laidos, kurios dalyviai aktyviai diskutavo apie tai, kokią miesto kultūrą rinksimės: ar britiškąją, su stipriaisiais gėrimais ir triukšmingomis gatvių eitynėmis, ar itališkąją- bendravimą prie vyno taurės. Diskusijos diskusijomis, tačiau žmones, matyt, ne taip lengva perauklėti ir nukreipti ten, kur norėtųsi.
Britas M.A.Haroldas, vakarėlių organizatorius, jau šešerius metus gyvenantis Vilniuje, sako, kad žmonės, eidami klausytis geros muzikos, paprastai už ją nenusiteikę mokėti, ir tuomet baras juos vilioja alumi ar kokteiliais. Nesinorėtų jų girdyti, bet „kitaip jie neateis, o gyventojai paprastai skundžiasi dėl girtų žmonių, o ne dėl mano vakarėlio“. Čia pat jis sako, kad skundžiasi gal tik koks 100 gyventojų, o barus lanko tūkstančiai. Kitas veikėjas ( iš tos pačios minėtos radijo laidos) visiems paaiškino, jog senamiestietis turi susitaikyti su viskuo, čia pat ir pasiguodė, kaip jam, gyvenančiam ramioje gatvelėje, sunku su tais turistų srautais ir kaip sunku į gastronomą dienos metu per juos įsibrauti, tuo tarpu žmonėms, skambinusiems laidos vedėjai dėl nesibaigiančios erzelynės nakties metu, jis pasiūlė išsikelti ...“O kas jus, ponia, čia laiko?“ Na, lyg kurčias būtų kalbėjęs su aklu...Miegame juk naktį, ne dieną...
Gal dėl tų visų proporcijų galima būtų ir pasiginčyti, tačiau įstatymų, reglamentuojančių triukšmą bei netvarką mieste, reikia paisyti. Kitas dalykas, kai miesto valdžia pradeda selektyviai juos taikyti. Ko vertas Vilniaus miesto mero inicijuotas taisyklių, reglamentuojančių mažmeninę prekybą alkoholiu, papildymas: pasirodo, jei asmuo įsikėlė gyventi ten, kur jau veikia baras ar kavinė, jo skundas dėl viešosios tvarkos pažeidimų, kylančių dėl minėtos įstaigos veiklos, greičiausiai nebus svarstomas. Ir šią nuostatą kaip itin pozityvią miesto galva siūlo perkelti į įstatymų lygmenį!
Gyventojas atsiduria spąstuose: kas pirks jo būstą be teisės skųstis, žinodamas, kad per naktis šalia jo labai „kultūringai“ leidžiamas laikas?... Įdomu, kaip tokias ir panašias nuostatas traktuos teismai, o ypač Europos žmogaus teisių teismas, pastebėdamas, kad įstatyminis triukšmo trikdis iš esmės pažeidžia asmens įstatyminę teisę būti patenkintam savo namais.
Tas pat galioja ir ištisoms gatvėms. Pastatų savininkai žiūri savo naudos ir nesuka galvos dėl nuomininkų veiklos. Gatvės įgauna prastą vardą, tampa triukšmo ir chuliganizmo židiniais. Gal vėliau savininkas norės pakeisti pastato paskirtį ar jį parduoti, tačiau ar netrenks lazda kitu galu, kai jau visa gatvė bus praradusi savo reputaciją? Yra Vilniuje tokių gatvių, ir ne viena.
Ieškodami balanso tarp verslo ir gyventojų interesų barai pradėjo vienytis, tą patį daro ir gyventojai. Ir vieni, ir kiti turi priekaištų savivaldybei dėl neaiškios laikysenos įstatymų akivaizdoje. Vienas iš būdų, kaip spręsti šią problemą, galėtų būti siūlymas naktinius barus-klubus kurti vadinamuosiuose loftuose, jaunimo pamėgtuose buvusių gamyklų ar fabrikų pastatuose, gatvėse, kur nėra gyvenamųjų namų. Gedimino prospektas, centrinė Vilniaus miesto gatvė, galėtų būti gaivinama tokiu būdu ( atkarpoje nuo Lukiškių aikštės iki Katedros). Vilniaus Senamiestis turi būti gyvas ir šurmuliuoti su savo kavinėmis, vyninėmis, restoranais ir kepyklėlėmis, tačiau jame neturi įsivyrauti naktinė triukšmo ir chaoso kultūra.