R. Vaitkus. Ko siekia naujasis Lietuvos gelbėtojas A. Guoga?

 (154)
Ar girdėjote apie tokį ministrą Antaną Guogą? O apie Lietuvoje veikiančią liberalų vyriausybę? Jeigu ne, susipažinkite - Liberalų vyriausybės ūkio ministras – būtent šitaip viešai dabar prisistatinėja arba yra pristatinėjamas Antanas Guoga.
Rimantas Vaitkus
Rimantas Vaitkus
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Taigi išgalvotos liberalų Vyriausybės pseudo ministras A. Guoga “išrado“ būdą, kaip neturtingai valstybei Lietuvai staiga praturtėti. Būdas paprastas – išsiparduoti, tiksliau siūlo valstybei parduoti dalį valstybės įmonių „palankiomis“ kainomis.

„Ne valstybės funkcija valdyti vaistinę,“ – sako A. Guoga. Absoliučiai liberalų požiūris – arba parduok, arba uždirbk pinigus.

Bet valstybė ne UABas. Valstybės įmonės atlieka ne vien pinigų uždirbimo vaidmenį. Pavyzdžiui, valstybės valdomos vaistinės gamina vaistus, kurie negaminami ir neparduodami kitose vaistinėse. Privačioms vaistinėms ar netgi stambiems jų tinklams vaistų gaminti tiesiog neapsimoka arba jie būtų gaminami tokiomis kainomis, kurias visi jau gerai pajuto savo kailiu ir piniginėmis.

Pasak A.Guogos, valstybės įmonės dirba neefektyviai uždirba per mažai pelno. Jeigu jos uždirbtų daugiau, tai neva išspręstų vos ne visas biudžeto problemas. A.Guoga, menkai išmanydamas valstybės įmonių valdymą ir jų veikimo mechanizmą, neva rado stebuklingą pajamų šaltinį – nusavinti valstybės įmonių uždirbamas lėšas. Tokius teiginius jis skleidžia spaudoje ir įvairiose laidose. Netgi dalija neuždirbtus valstybinių įmonių pelnus pensininkų pensijoms didinti. Įdomu, kur jis buvo, kai jo gimtoji partija – liberalai kartu su konservatoriais - tas pensijas karpė, o skolas ligi šiol žmonėms turi atidavinėti kiti.

Tačiau grįžkime prie valstybės valdomų įmonių. Pirma, valstybės įmonės veikia ten, kur yra monopolinė ir socialiai jautri paslaugų sritis, todėl valstybinis reguliavimas būtinas. Pavyzdžiui, vežimas geležinkeliais. Be komercinės veiklos – krovinių vežimo – „Lietuvos geležinkeliai“ teikia ir socialinę paslaugą – veža keleivius. Paslauga yra žymiai brangesnė negu keleiviai susimoka už bilietą, bet nuostolis dengiamas iš pelningos veiklos – krovinių vežimo. Kita sritis – „Lietuvos paštas“, kurio paslauga - daugeliui senjorų yra išnešiojamos pensijos. Žinoma, galima būtų privatizuoti ir šią veiklos sritį, bet tada išlaidos pabrangtų, pensijoms liktų mažiau Sodros lėšų. Panašiai yra su „Lietuvos energija“ bei kitomis valstybės įmonėmis.

„Lietuvos energija“ neseniai paskelbė, kad investuoja į energinio efektyvumo priemones jos paslaugas perkančiose bendrovėse. Tai reiškia, kad iš „Lietuvos energijos“ ateity bus nuperkama mažiau elektros ir mažiau sumokama pinigų už paslaugas. Bet finansų analitikas Raimondas Kuodis iškart tai įvertino kaip teisingą kryptį - „Lietuvos energija“ naikina savo rinką, bet tai geriausia, ką jie gali duoti Lietuvai“, - savo socialinio tinklo profilyje pakomentavo ekonomistas.
Vyriausybė deda daug pastangų efektyvindama valstybinių įmonių valdymą. Pavyzdžiui, įsikišus Vyriausybei, pavyko užtikrinti, kad „Lietuvos jūrų laivininkystės“ turtas nenuvertėtų, kad būtų išgelbėti jūrininkai, įstrigę užsienio uostuose. Gaila, kad tada, kai Susisiekimo ministerijai vadovavo liberalų lyderis Eligijus Masiulis, nieko nebuvo padaryta, kad pelningai parduoti Lietuvos jūrų laivininkystės turtą, ir valstybė patirtų kuo mažesnius nuostolius.

Pelno siekis – savaime suprantamas siekis savininko valdomoje įmonėje. Tuo tarpu valstybės įmonėms keliami visai kiti tikslai. Pagal valstybės siekiamus tikslus įmonės suskirstytos į tris grupes: 1A grupė - šiai grupei priskirtos įmonės, iš kurių valstybė tikisi verslo vertės augimo ir dividendų ar pelno įmokų pajamingumo, šiai grupei priklauso 24 įmonės; 1B grupė - šiai grupei priskirtos įmonės, iš kurių valstybė tikisi ne tik verslo vertės augimo ir dividendų ar pelno įmokų pajamingumo, bet ir strateginių šalies interesų užtikrinimo, šiai grupei priklauso 63 įmonės, 2 grupė šiai grupei priskirtos įmonės įgyvendina socialinius tikslus, vykdo nekomercinio pobūdžio veiklą, šiai grupei priklauso 42 įmonės.

Daugelio valstybės įmonių tikslas – ne maksimalūs pelnai, o minimalūs paslaugų kaštai visuomenei. Jeigu tos įmonės būtų privatizuotos sekant kai kurių liberalų svajones, tai neliktų ne tik naudos valstybei, bet nukentėtų ir kai kurie gyventojai, ypač jautrios socialinės grupės – šeimos auginančios vaikus, neįgalūs ar pensinio amžiaus žmonės.

Lošimų srityje gal ir turinčio patirties A. Guogos pasvarstymai dėl naudos ištraukimo iš valstybės turto yra neprofesionalūs, laužti iš piršto. Žmonėms siūlyčiau labai atsargiai vertinti tokius naujų Lietuvos gelbėtojų pasisakymus.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Politiko akimis

A. Čaplikas. Lietuvoje – lyg ir visi atsakingi, bet nė vieno kalto (44)

Kokia iš tiesų esame valstybė – parlamentinė, vyriausybinė ar prezidentinė – į šį klausimą pirmiausia reikėtų atsakyti svarstant apie reformos poreikį šalies valdyme. Parlamento nariai teigia, kad Lietuva – parlamentinė, premjeras sako, kad esame vyriausybinė, o prezidentės nuomone, mūsų šalis – prezidentinė valstybė.

V. Aleknaitė-Abramikienė. Kai kurie Vakarų krizės aspektai: konservatyvus žvilgsnis iš Lietuvos, arba atgal prie Huntingtono (II dalis) (38)

Pradėsiu nuo to, kuo baigiau pirmąją šio straipsnio dalį, – nuo teiginio, jog Vakarai yra Lietuvos geopolitinis būstas ir jos civilizacijos namai. Kitaip tariant, vienintelė vieta, kurioje lietuviai iš tiesų yra „namuose“ ir kuri tegali garantuoti Lietuvos valstybės išlikimą.

R. Sadauskas. Kai mokestis tampa gyventi trukdančia rakštimi (19)

Vaclovas su žmona Aldona ir dviem dukromis gyvena prieš 11 metų mirusios tetos sodyboje su didžiuliais senais klevais prie kluono ir kiekvieną svečią amsėjimu iš tolo pasitinkančiu lenciūginiu mišrūnu Sargiuku.

E. Gentvilas. Radikalūs pokyčiai be radikalų (137)

Baigiantis vasarai ir artėjant rinkimams į parlamentą, daugeliui gyventojų iš naujo kils klausimas: ką rinktis, kuriais politikais pa(si)tikėti, o gal išvis (ir vėl) nusispjauti per petį?

R. Paksas. Ar skėtį laikysime patys, ar vis norėsime, kad jį kiti palaikytų? (104)

Pastarųjų lietingų dienų fone ir nuskambėjus baigiamiesiems olimpiados Brazilijoje akordams, ramybės neduoda keli klausimai. Ne, anaiptol ne dėl to, kas kaltas, kad lietuviška vasara tokia šlapia. Ir kad olimpinės viltys buvo didesnės negu mūsų atletų galimybės.