Pirmoji proga tai padaryti man buvo balsavimas už Lietuvos Konstituciją. Vėliau teko daug girdėti apie Konstitucijos kūrimą. Konstitucija sukurta teisės ir politikos profesionalų, o priimta žmonių. Tačiau Konstitucija nėra tik demokratijos aktas, ji – šiek tiek daugiau. Patys Konstitucijos kūrėjai tai pripažįsta – Konstitucijos 18 straipsnis sako, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“.
Ką reiškia šis retai akcentuojamas Konstitucijos teiginys? Tiesiog graži frazė? Duoklė istorijai? Romantinis polėkis? Šiais laikais, kai tiek daug žmonių, pakiliai kalbančių apie žmogaus teises, jas kildina iš valdžios galios, iš tiesų gali pasirodyti, kad žmogaus teisių prigimtinis pobūdis tėra romantinis aidas iš praeities svajonių, o su realybe neturi nieko bendra... Tačiau pabandysiu įtikinti, kad yra priešingai. Tikiu,kad prigimtinė teisė yra ne atgyvena, o preciziškas šių dienų realizmas. Tikiu, kad neigti žmogaus teisių prigimtinumą – tai reiškia ne demonstruoti savo praktiškumą ir šaltą protą, o atvirkščiai – socialinės tvarkos neišmanymą ir iliuzijas.
Mums ilgai buvo skiepytas mitas, kad prigimtinė teisė yra nerealistinis siekis, arba dar blogiau – „nesąmonė ant kojūkų“, kaip sakė britų filosofas teisininkas Džeremis Bentamas. Nuo sovietinių laikų (deja, ir per Nepriklausomybės laikus) vienas vadovėlis nuo kito perrašinėjo banalius teiginius apie prigimtinę teisę, iš kurių tebuvo galima suprasti, kad tai grynai spekuliatyvi teorija, kuri gal ir turėjo kilnius tikslus, tačiau neturėjo realaus pagrindo. Net teisininkai Lietuvoje dažnai mano, kad prigimtinė teisė nustato kažkokį aukštą idealą, o valstybės kuriamos realios teisės tikslas yra nebent prie to idealo priartėti.
Tačiau realybė yra kitokia. Būtent valstybės kuriama teisė nustato dalykus, kurie „turi būti“, nustatydama įvairius, kartais nepasiekiamus ir vidujai prieštaringus, o labai dažnai – ne itin protingus elgesio standartus (pavyzdžiui, kad ir nesenas Teismo ir Seimo patvirtinimas, kad bute negali dirbti, o darbe – miegoti...). Prigimtinė teisė remiasi į natūralią, nuo socialinių statusų ir rangų nepriklausančią tvarką, be kurios visuomenė tiesiog negalėtų egzistuoti, nes susinaikintų.
Pavyzdžiui, nuosavybė yra neatimama žmogaus teisė ne todėl, kad ją suteikė (o paskui kiek įmanoma apribojo) valdžia, o todėl, kad be nuosavybės žmonių sugyvenimas taptų neįmanomas. Pagalvokime patys – jei Petras su Antanu grybaudami suranda baravyką ir abu jo nori. Be savaime suprantamos natūralios taisyklės, kam šis grybas atitenka (ko gero, jį paėmusiam, o paimti teisę turi pirmas jį pamatęs), jiems tektų spręsti konfliktėlį. Dėl žemės sklypo būtų jau nebe konfliktėlis, o konfliktas. Ir galiausiai baigtųsi visų karu prieš visus. Nuosavybė yra tai, kas nubraižo ribas tarp žmonių, kas leidžia atskirti, kam priklauso daiktas, kurio geidžia daugiau nei vienas asmuo.
Dar daugiau – ne atsitiktinai žodis „nuosavybė“ ne tik lietuvių kalboje kyla iš žodžio „savybė“. Pamačius gerą daiktą, kuriuo nori pasinaudoti, neišvengiamai turi atsakyti į klausimą, kieno šis daiktas. Kitaip tariant, priklausymas konkrečiam savininkui yra svarbi daikto savybė. Atimkime iš daikto šią savybę ir pamatysime, kaip jis bus tąsomas, kokius konfliktus tai sukels. Nuosavybės teisė prigimtinė yra būtent todėl, kad tik nuosavybe paremta tvarka tarp žmonių yra gyvybinga, tik tokia tvarka užtikrina taiką ir gyvenimą bendruomenėje. Ir atvirkščiai – nuosavybe paremtos tvarkos pažeidimas sėja chaosą ir prapultį. Nesvarbu, ar kalbėtume apie smulkias vagystes, ar apie pasaulinius karus. Gal daug kam ir netikėta, tačiau didžiausias viešas interesas, kokį gali turėti žmonių bendruomenė, yra nuosavybės teisės gynimas.
Kartais sukuriamas įspūdis, kad prigimtinės teisės yra tarsi valstybės gimtadienio dovana žmogui: gimė žmogus – ir štai tau puokštė teisių nuo visuomenės (įskaitant tokias, kaip teisė į darbą, nemokamą mokslą ar sveikatos priežiūrą, kurių jokioje prigimtinių teisių teorijoje nerasime). Be abejo, dalimi teisių žmogus gali džiaugtis tik nuo gimimo. Tačiau ne gimimas ir gimtadienio dovana yra svarbu, kai kalbame apie prigimtines teises.
Prigimtinės teisės yra natūralios teisės, arba, kitaip tariant, gamtinės teisės. Šis ryšys atsispindi Vakarų civilizacijos (bet ne lietuvių) kalbose, kur prigimtinė teisė yra vadinama būtent gamtine teise. Būtent šis natūralumas (ne dirbtinis sukūrimas) ir gamtiškumas, o ne visuomeninis angažuotumas yra prigimtinės teisės didžiausias skiriamasis bruožas.
Jei manome, kad natūrali tvarka savaime nieko nereiškia ir teisėms atsirasti būtinai reikia kokio įstatymo, tai užduokime sau vieną kitą klausimą. Pavyzdžiui, jei kokioje šalyje komunistai paskelbia, kad nuosavybė panaikinama – ar tai reiškia, kad aš nebesu savo daiktų savininkas? Net kol mūsų įstatymai ir Konstitucinis Teismas nepasakė, kad nuosavybės atėmimas tuomet primestų įstatymų pagrindu buvo neteisėtas, jis yra ir buvo lygiai taip pat neteisėtas. Ne karvę iš tvarto „visuomenės“ poreikiams tempiantis ir valdžios potvarkiais besiremiantis stribas, o jam atkirtį duodantis partizanas veikė tikrosios teisės vardu.
Jei dėl kokių nors įstatyminių klaidų atsitiktų taip, kad nustotų galioti baudžiamasis kodeksas ar net Konstitucija – ar tai reikštų, kad žmogaus gyvybė nebėra neliečiama? Be abejo, kad ne. Beje, tai žino net ir maži vaikai, kurie „tavo“ ir „mano“ bei tai, kaip „tavo“ atskirti nuo „mano“, išmoksta gerokai lengviau ir greičiau nei visokias valstybės sukurtas biurokratinės teisės vingrybes.
Žinau, daug kam atrodo, kad žmogaus prigimtis yra tamsi ir gaivalinga, todėl teisė ir įstatymai turi ją suvaldyti. Tačiau neužmirškime, kad žmogus yra dvilypis. Jis turi mąstymo ir žiūrėjimo į ateitį dovaną. Ir ta dovana jam leidžia pamatyti tą natūralią tvarką, kurioje gali klestėti ir jis pats, ir jo kaimynas. Išnaudojimas ir prievarta irgi yra žmogaus prigimties dalis. Tačiau tai nėra žmonijos išgyvenimą užtikrinančios sistemos dalis. Ir norint, kad tamsioji žmogaus pusė būtų pažabota, būtina remtis ne trapia teise iš popierių ir įsakymų, o tvaria teise, kylančia iš pačios žmogaus prigimties. Jai gi tokie pamatiniai dalykai kaip gyvybė, nuosavybė ir laisvė yra kur kas svarbesni nei tūkstančiais įstatymų, nutarimų ir įsakymų paramstytai pozityviajai popierinei teisei.
Šiais metais Konstitucijos dienos proga ypač noriu priminti: pati Konstitucija skelbia, kad ne jos tekstu yra sukuriamos žmogaus teisės. Žmogaus teisės kyla iš žmogaus prigimties, o tai yra ne valdžios, bet gamtos reikalas. O su gamta nepasiginčysi – ją gali tik pažinti, suprasti, pritaikyti žmogaus poreikiams. Kai kalbame apie žmogaus teises, neužmirškime, kad nuosavybės neliečiamumas, teisė į gyvybę, žodžio laisvė, kūno neliečiamumas yra ne kažkoks aukščiausias idealas, kurio mes nepasiektume be valdžios pagalbos. Šios teisės ir laisvės yra ta sritis, kurią nei valdžia sukūrė, nei valdžia gali atimti, kad ir kokiais motyvais ji besivadovautų.
Tad su Konstitucijos diena! Su diena tokios Konstitucijos, kuriai žmogaus teisės yra prigimtinės!