R. Šalaševičiūtė. Misija įmanoma: apsaugoti Lietuvos vaikus užsienyje

 (92)
Nors dirbu kitoje srityje – sveikatos apsaugoje – tačiau norėčiau pasidalinti kai kuriais naujausiais Lietuvos institucijų pasiekimais, sprendžiant pagalbos suteikimo vaikams, kurie iš šeimų paimti užsienyje, klausimus.
Rimantė Šalaševičiūtė
Rimantė Šalaševičiūtė
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Kasmet vis daugiau Lietuvos piliečių išvyksta laikinai gyventi ar emigruoja į Europos valstybes, turinčias aukštesnį pragyvenimo lygį. Lietuvos žiniasklaidoje matome dramatišką informaciją apie tai, kaip drastiškai iš lietuvių emigrantų šeimų atimami vaikai. Ypač dažnai tokios skaudžios istorijos mus pasiekia iš Norvegijos. Net daugėja tvirtinimų, esą, pavyzdžiui, Norvegijoje tokiu būdu vyksta pelninga prekyba vaikais, nes globėjai už iš tėvų atimtų vaikų auginimą gauna dideles išmokas.

Dažniausiai mūsų tautiečių šeimos, patyrusios tokį skaudų išbandymą, Lietuvos žiniasklaidoje pristatomos kaip pavyzdingos ir mylinčios vaikus, nukentėjusios neva dėl pernelyg uolių vaiko teisių sergėtojų. Susidaro įspūdis, kad labiau pasiturinčiose valstybėse (ypač Skandinavijos), kurios garsėja aukštais žmogaus teisių ir vaikų apsaugos standartais, Lietuvos piliečiai ir jų vaikai yra skriaudžiami, pažeidžiamos jų pagrindinės teisės, o tų valstybių vaiko teisių tarnybos (ypač Norvegijos „Barnevernet“) yra monstrai, tapę visų emigrantų šeimų siaubu, be skrupulų atiminėjantys iš jų vaikus. Kita vertus, Lietuvos institucijos kaltinamos tuo, kad nesirūpina Lietuvos šeimomis, iš kurių atimami nepilnamečiai vaikai.

Kaip yra iš tikrųjų?

Bet ne viskas yra taip, kaip kartais piešia mūsų žiniasklaida. Lietuvos valstybė nepalieka be pagalbos savo emigravusių piliečių, siekiančių, o ne tik imituojančių siekį susigrąžinti savo prarastus vaikus. Jau ne pirmi metai, kai vyksta nuoseklus ir tylus darbas tiek pačiu aukščiausiu politiniu lygiu, tiek su konkrečiais Lietuvos piliečių pagalbos prašymais. 

Noriu pradėti nuo faktų.

Lietuvos vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2013 metais iš 28 iš užsienio gautų pranešimų dėl globos nustatymo 12 atvejų, tarpininkaujant tarnybai, vaikams nustatyta globa artimųjų šeimoje ir nuspręsta juos grąžinti į Lietuvą. Tačiau net 9 atvejais Lietuvoje tokių šeimų neatsirado, o 7 pranešimai dar nagrinėjami. 

Noriu pabrėžti skaičių 28 ir palyginti jį su visų mūsų tautiečių nelaimių priežastimi įvardinama Norvegija – šios šalies statistika rodo, kad 2012 m. Norvegijoje apsaugos priemonės taikytos 13 855 vaikams. Iš jų globa ne artimoje aplinkoje pritaikyta 3493 vaikams, artimoje aplinkoje tik 1653 vaikams. Norvegijoje 2013 m. iš globėjų šeimų buvo įvaikinti 32 vaikai. 

Norvegijos tarnybos akylai stebi ne tik lietuvių emigrantų šeimose gyvenančius vaikus. Priežasčių, kodėl į tokias skausmingas situacijas patenka lietuvių šeimos, daug, jos individualios. Bene svarbiausia ta, kad norime, jog svečioje šalyje galiotų mūsų atsivežtinės taisyklės ir tradicijos. O Lietuvoje, deja, dar yra kasdienybė matyti gatvėje vaiką, ant kurio rėkia, tąso ar purto mama ar tėtis, dar gaji tradicija auklėti vaiką diržu ar naudoti prieš jį psichologinį smurtą. Ir, deja, tebėra norma į tokius epizodus nekreipti dėmesio... 

Tačiau skirtingose visuomenėse egzistuoja ir skirtingos bendravimo taisyklės, socialinės normos bei vaikų auginimo tradicijos. Smurto kultūra, psichologinis ir fizinis smurtas prieš vaikus gatvėje ar šeimoje yra netoleruojami daugelyje brandžios demokratijos valstybių, pradedant Norvegija Šiaurės Europoje ir baigiant Ispanija Pietų Europoje.

Norėtųsi pasakyti, kad Lietuvoje vaikams gyventi gera. Deja, UNICEF atlikto ir 2013 m. paskelbto tyrimo duomenimis, pirmaujame kaip valstybė, kurioje vaikai dažniausiai žudosi, kurioje yra vienas aukščiausių patyčių lygis. Dažnai mėgstame kartoti: vaikai – mūsų tėvų atspindys. Tame pat tyrime nurodoma, kad Norvegija yra viena iš pirmaujančių valstybių, kuriose vaiko gerovė yra tinkamai užtikrinama. 

Ką daro Lietuvos valstybė, kad padėtų savo piliečiams susigrąžinti vaikus? 

Lietuvos Konstitucija įpareigoja Lietuvos valstybę ginti ir globoti savo piliečius, taip pat ir vaikus, užsienyje. Ir tai nėra tuščia frazė. 

Jau ne vienerius metus vyksta sunkus ir dažnai nematomas darbas, kaip pagelbėti Lietuvos emigrantų šeimoms ir jų vaikams. Tai – ir Lietuvos inicijuojami dvišaliai susitarimai vaiko teisių apsaugos srityje, kad Lietuvos vaikų globos jurisdikcija priklausytų Lietuvos teismams, ir siekis išsaugoti lietuvišką Lietuvos vaikų užsienyje tapatybę, ir teisinė, diplomatinė bei kitokia pagalba Lietuvos piliečiams konkrečiose situacijose, susijusiose su Lietuvos vaikų globa užsienyje. 

Pasiekėme, kad Jungtinės Karalystės teismai išgirdo ir įvertino Lietuvos institucijos prašymus perduoti šių vaikų globos bylų jurisdikciją Lietuvos Respublikos teismams. 2014 m. turime jau 5 atvejus, kuomet Jungtinės Karalystės teismai, įvertinę Lietuvos vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teiktus įrodymus, argumentus, sutiko perduoti bylas nagrinėti Lietuvos teismams.

Deja, problemų su Danijos ir Norvegijos institucijomis yra. 2013 metų pradžioje kartu su kolega Seimo nariu Andriumi Palioniu oficialiai užklausiau Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ir socialinės apsaugos ir darbo ministerijų apie šio susitarimo su Norvegija projekto statusą, taip pat siūlydama inicijuoti analogiška susitarimą su Danijos Karalyste. 

Šiais susitarimais Lietuvos valstybė siekia, kad būtų sudarytos galimybės perduoti paimto Lietuvos piliečio vaiko globos nustatymo ir globėjo parinkimo jurisdikciją Lietuvos teismams, o tai paspartintų vaikų perdavimą globėjams, gyvenantiems Lietuvoje, bei sudarytų sąlygas objektyviau, užtikrinant vaiko interesus, nagrinėti bylas. 

Kadangi Danija 2011 metais ratifikavo 1996 metų Hagos konvenciją dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje, Danijos institucijos teikia informaciją, nors ir ribotai, apie konkrečios šeimos atvejį. Norvegija šios konvencijos nėra ratifikavusi, todėl aukščiau minėtas susitarimas Lietuvai yra ypač svarbus.

Seimo narių, tarp jų ir mano, iniciatyva, Teisingumo ministerija parengė Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinių teisės aktų įgyvendinimo įstatymo šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir įstatymo papildymo 121 ir 122 straipsniais įstatymo projektą. Juo siūloma aiškiai reglamentuoti, kokia tvarka ir koks teismas Lietuvos Respublikoje sprendžia klausimus dėl jurisdikcijos perėmimo iš užsienio valstybės teismo ir jurisdikcijos perdavimo užsienio valstybės teismui. Toks reguliavimas turėtų padėti perkelti bylų, susijusių su vaiko interesais, nagrinėjimą į Lietuvą. Tikiuosi, kad šis projektas nesulauks kolegų Seimo narių pasipriešinimo, bus žengtas dar vienas svarus žingsnis ginant vaikų interesus. 

Lietuvos pozicija – užtikrinti geriausius vaiko interesus ir teises. Todėl Lietuva siekia, kad bylose, susijusiose su Lietuvos vaikų, gyvenančių užsienyje, globa, valstybės remtųsi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kuri ypatingą dėmesį skiria vaiko tapatybės išsaugojimui. Šis aspektas tampa ypač svarbus, kovojant dėl vaikų globos Norvegijoje ir Danijoje, kur Lietuvos emigrantai dažniausiai susiduria su šiomis problemomis. 

8 straipsnis įpareigoja valstybes gerbti vaiko teisę išsaugoti savo tapatybę, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, o jei vaikui neteisėtai atimama dalis ar visi jo tapatybės elementai, valstybės turi suteikti jam paramą ir apsaugą, reikalingą jo tapatybei kuo skubiau atstatyti. Svarbu pažymėti, kad 2 straipsnis draudžia diskriminaciją, o 30 numato vaiko teisę į kultūrą, religiją ir kalbą. Reikiama pagalba apima priemones ir garantijas, kad vaikai, kuriems įsteigta valstybės globa, būtų skatinami išpažinti savo religiją, naudotis savo kultūra ir kalbėti gimtąja kalba. 

20 straipsnyje nurodoma, kad vaikų, netekusių galimybės gyventi savo šeimoje, jei tik įmanoma, auklėjimas turėtų būti tęsiamas, ypač atsižvelgiant į etninius, kultūrinius ir kalbinius jų kilmės aspektus. Straipsnis taip pat skelbia, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ar paramą. Valstybės dalyvės turi pasirūpinti tokio vaiko priežiūros pakeitimu, pageidautina, atsižvelgiant į vaiko auklėjimo paveldėjimą, jo etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą. Būtent pastaroji norma siejasi su vaiko teise žinoti savo tėvus, jo tapatybės išsaugojimu ir vaiko auklėjimo tęstinumo užtikrinimu. Galiausiai pagal 21 straipsnį, įvaikinimas kitoje šalyje nei vaiko kilmės valstybė laikomas paskutine priemone, būtent siekiant išlaikyti vaiko tapatybę. 

Lietuva aktyviai bendradarbiauja su Šiaurės šalių ministrų taryba ir jos biuru Lietuvoje, siekiant išspręsti bendradarbiavimo su Šiaurės valstybių institucijomis, atsakingomis už vaikų gerovę, trūkumus.

Siekdami užmegzti artimesnius bendradarbiavimo santykius su Danija ir Norvegija, o Šiaurės šalių ministrų tarybai dalinai finansuojant, Lietuvos atstovai Seimo narė Orinta Leiputė, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus vyriausioji patarėja I. Juozapavičienė bei Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos prie SADM direktorė lankėsi Danijos ir Norvegijos institucijose. Susitikimo metu buvo aptartos bendradarbiavimo galimybės, ieškoma būdų, kaip keistis informacija ieškant geriausio vaiko interesus atitinkančio sprendimo. Lietuvos atstovės pažymėjo, kad Lietuvos socialinių paslaugų sistema, vaiko globos priežiūros sistema yra orientuota į geriausių vaiko interesų ir poreikių tenkinimą.

Todėl Lietuva gali ir nori pasirūpinti savo valstybės mažaisiais piliečiais. Tiek Norvegijos, tiek Danijos institucijos pabrėžė, kad vaiko paėmimas iš šeimos taikoma kaip kraštutinė priemonė. Pirmiausiai yra siekiama šeimai padėti spręsti problemas ir sunkumus, susijusius su vaiko auklėjimu. Ir tik tuo atveju, kai tėvai nenori bendradarbiauti ar vengia ieškoti sprendimų, padėsiančių užtikrinti jų vaikų gerovę, kai kyla didelė grėsmė vaiko saugumui, imamasi kraštutinių priemonių – vaikas paimamas. Norvegijos specialistai pažymėjo, kad kilus vaiko ir tėvų interesų konfliktui, prioritetas teikiamas vaiko interesams. Minėtose valstybėse tėvų valdžia ribojama retai. Net ir tai atvejais, kuomet vaikas yra paimamas iš šeimos, tėvams tam tikros teisės ir pareigos išlieka. Būtent tėvai ir turi dėti visas pastangas įrodyti, kad jie pajėgūs pasirūpinti savo vaiku. 

Nežiūrint Lietuvos institucijų raginimų, garsiai šaukiančių šeimų, kurių vaikai buvo paimti, artimieji, gyvenantys Lietuvoje, nesutinka ir nenori teikti prašymų būti šių vaikų globėjais. Kodėl?
Šiuo metu Lietuvos „Bendruomenių kaitos centras“, Norvegijos NGO „Voksne for Barn“ ir Baltarusijos institutas „Tarpkultūrinis dialogas“ jau įgyvendina Šiaurės šalių ministrų tarybos finansuojamą projektą „Pagalba migrantų šeimoms užtikrinant vaiko teises“, kuriuo siekiama pasiekti pažeidžiamų imigrantų (Lietuvos Norvegijoje ir Baltarusijos Lietuvoje) šeimas ir pasiūlyti joms prevencijos bei ankstyvos intervencijos priemones, saugančias vaikaus ir sprendžiančias jų priežiūros problemas. Tikimasi, kad šis projektas pasitarnaus Lietuvos šeimoms, gyvenančioms Norvegijoje. 

Visais konkrečiais atvejais, kai sprendžiamas Lietuvos vaikų, gyvenančių užsienyje, globos klausimas, Lietuvos diplomatinės atstovybės pagal galimybes padeda rasti advokatus, konsultuoja dėl tėvų teisių, informuoja, kaip elgtis ir kur kreiptis, kai kompetentingos užsienio valstybių institucijos tiria galimus vaiko teisių pažeidimus. 

Teisinė bazė yra ir toliau tobulinama, tačiau įstatymus reikia žinoti ir jų laikytis, o ne neigti, kraipant faktus ar ieškant kaltų, ką mėgsta daryti kai kurie mano kolegos politikai. Tuomet bus galima ieškoti sprendimų, o ne tuščiai aušinti burnas demonizuojant užsienio valstybių vaiko teisių tarnybas. O kiekvieną Lietuvos pilietį noriu pakviesti mylėti savo vaikus ir nesmurtauti prieš juos nei žodžiu, nei diržu, nei kumščiais. Juk progresas prasideda pirmiausia nuo kiekvieno iš mūsų. Jei bus gerai mūsų vaikams, bus gerai ir mums, suaugusiems, ir visai Lietuvai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

V. Mazuronis. Valstiečių-žaliųjų siekis didinti žmonių pajamas – sveikintinas (24)

Naujoji Vyriausybė dar laukia starto, bet ietys viešojoje erdvėje ir „naujajame“ Seime jau laužomos kaip reikiant. Nors koalicinėje Vyriausybės programoje nebeliko dalies rinkiminių pažadų, visgi programa yra socialiai orientuota – už tai galima tik pasveikinti. Žmonių pajamų didėjimas privalo tapti pagrindiniu valstybės prioritetu – tai sakiau ir Darbo partija sakė ne kartą.

A. Ažubalis. Lietuvos Šaulių sąjunga – kariuomenės struktūra ar „laisvo ginklo jėgas“ vienijanti organizacija? (6)

Lapkričio pabaigoje įvyko Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavimas, kuriame tarp kitų svarbių sprendimų buvo patvirtinti naujieji organizacijos strategijos pagrindai (pataisas ir siūlymus šauliai gali teikti iki Naujųjų Metų). Organizacijos, kuri tęsia tarpukario Lietuvos šauliškumo tradiciją ir pastaraisiais metais vis labiau įrodanti savo svarbią vietą valstybės ir visuomenės gyvenime.

M. Puidokas. LVŽS pergalės receptas (43)

Atslūgus rinkiminėms aistroms pats metas pasidalinti įžvalgomis, koks iš tiesų buvo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pergalės receptas. Apie tai jau daug kalbėjo politologai, apžvalgininkai, kitų partijų atstovai – metas pasisakyti ir tiems, kurie matė viską „iš vidaus“.

V. Kernagis. Kaip švęsime Lietuvos šimtmetį? (35)

Po gerų metų Lietuvoje prasidės mūsų valstybės atkūrimo 100 metų minėjimas. Tai nuostabi sukaktis ir šventė, kuri turi būti paminima atitinkamai: suvienijančiai, įkvepiančiai ir įsimenamai.

M. Janulionis. Kada baigsis politikų žaidimai su tūkstančiais šeimų Lietuvoje? (19)

Jau atrodė, kad politikų žaidimai su šeimomis, negalinčiomis susilaukti vaikų, baigėsi.
Sužinokite kaip
BALSUOTI
Atsispausdinkite rinkėjų
KORTELĘ