Nes iš esmės aš juk jiems pritariu - Darbo kodeksas tikrai yra blogis. Ne jo pataisos, bet visas kodeksas. Nes nei man, nei kitiems laisviems žmonėms visiškai nereikia, kad valstybė reguliuotų kaip mes tariamės dėl paslaugų atlikimo ir užmokesčio už jas. Išmetę lauk Darbo kodeksą sugebėtumėm kuo puikiausiai žodžiu ar raštu susitarti tarpusavyje, ir profesinėms sąjungoms būtų ką veikti, atstovaujant tų darbuotojų interesams, kurie patys nesugebėtų suprasti kelių sakinių sutarties teksto.
Tačiau žinau, kad to neišdrįs padaryti nei šis, nei būsimas Seimas. Nebent jūs iki rudens dar spėtumėte rimtai susimąstyti ar tikrai norite, kad dar ketverius metus jūsų gyvenimą reguliuotų žmonės, manantys, jog esate savarankiškai sprendimų priimti nesugebančios daržovės.
Atėjo metas kada mes patys turime susitarti, kiek norime leisti valstybei kištis į mūsų privatų gyvenimą, kokią savo pajamų dalį esame pasiryžę jai atiduoti ir kokių paslaugų už tai norime. Užbrėžti riebų brūkšnį, kurio nevalia peržengti jokiai valdžiai.
Viešajame sektoriuje dirbančių šalies gyventojų skaičius nenumaldomai didėja, o bendras gyventojų skaičius mažėja. Ar tai reiškia, kad mes norime gauti ir gauname iš valstybės vis daugiau viešųjų paslaugų? O gal ši valdžia jau dabar yra mums per didelė ir per brangi?
Išgirdę tokius priekaištus valstybės ir savivaldybių tarnautojai dažniausiai turi iš anksto paruoštą atsakymą - daugėja įstatymuose jiems numatytų viešojo administravimo funkcijų, todėl tenka priimti daugiau žmonių, kurie tą darbą atliktų. Teoriškai gali ateiti tokia diena, kada šalyje liks vienas vienintelis sau dirbantis žmogus ir milijonas juo besirūpinančių valstybės ir savivaldybių tarnautojų bei viešojo sektoriaus darbuotojų. Ir dar šiek tiek pensininkų bei bedarbių, kurių balsais kas ketverius metus pratęsiamas šitokios sistemos gyvavimas.
Paskaitykite geriausius reitingus turinčių partijų programas ir aptiksite, kad rinkėjams jos žada dar daugiau paslaugų už kurias, žinoma, mums visiems teks susimokėti. O tai reiškia, kad valdžiai neišvengiamai teks dar giliau kišti savo putlią ranką į jūsų kišenę ir bandyti surasti ten užsilikusių variokų. Naujoji finansų ministrė Rasa Budbergytė jau spėjo neatsargiai užsiminti, kad po rinkimų valdžioje likę socialdemokratai įvestų nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius. Bet netrukus suprato, kad apie tai viešai kalbėti dabar nevalia, todėl išgirdome išsisukinėjimus, jog 2017 m. biudžete tokių pakeitimų neplanuojama. Dabar reikia žadėti didesnes algas ir pensijas, o naujų mokesčių įvedimo metas ateis tada, kai jūsų balsai jau bus suskaičiuoti ir dar ketverius metus nieko negalėsite pakeisti.
Tačiau gali būti, kad naujų mokesčių jūs nė nepastebėsite, jeigu valdžioje didžiausią galią priimti sprendimus turės tie, kas dabar žada išblaivyti Lietuvą. Nes tuo metu būsite per prievartą blaivinamas, jeigu net niekada ir negėrėte.
Kiekvienas kaimas turi savo pijoką, o prie miestų bei miestelių prekybos centrų jų ir po kelis šlitinėja, džiaugdamiesi naująja taromatų sistema, suteikiančia galimybę išgyventi renkant iš šiukšlių dėžių ir pakampių tuščias skardines bei plastikinius butelius. Maždaug tiek pat, kiek sergančių alkoholizmu, tenka sutikti ir visiškai alkoholio nevartojančių asmenų.
Pats taip pat šiame amžiuje alkoholio dar neragavau, bet dėl to nesijaučiu turinčiu teisę savo gyvenimo būdą prievarta primesti kitiems. Nes absoliuti dauguma mano draugų ir pažįstamų nėra nei alkoholikai, nei visiški abstinentai. Kodėl jie staiga turėtų pradėti gyventi pagal alkoholikams parašytus įstatymus ir būti prievartaujami atsisakyti vyno taurės per šventinius pietus arba alaus bokalo žiūrint futbolo varžybas bare?
Todėl, kad politikai yra tokia apykurtė žmonių rūšis, kuri išgirsta tik garsiausiai rėkiančių savo rinkėjų balsus. O garsiausiai rėkia tie, kurie nori ką nors uždrausti - sveikos gyvensenos, blaivybės, skaistybės, rasinio grynumo ir ekologijos maniakai. Susidaro įspūdis, kad jų yra labai daug ir jų balsai gali kažką nulemti, nors iš tikrųjų dauguma žmonių pasyviai jiems nepritaria. Kai rėksniai susitelkia į didesnes grupes, garsiai jiems nepritarti būna kažkaip nejauku, todėl žmonės tiesiog stengiasi laikytis nuo jų atokiau ir gyventi taip, tarsi anie neegzistuoja.
Baisiausia, kai fanatikais pradeda tikėti politikai, klaidingai pamanę, jog čia ir yra tikrasis liaudies balsas, išreiškiantis jų rinkėjų valią. Tada, nuosaikiai daugumai tylint, atsiranda įstatymai ir taisyklės, kurios nukrenta mums ant galvų visiškai netikėtai.
Mano karta puikiai prisimena iki kokio absurdo buvo nužengusi Michailo Gorbačiovo antialkoholinė karštinė. Niekada gyvenime negėrę ir alkoholio nepirkę žmonės, gavę iš valstybės talonus, suteikiančius teisę įsigyti per mėnesį porą butelių degtinės ir dar kažkiek vyno, skubėjo jais apsirūpinti. Tūkstantmetes vyndarystės tradicijas turinčiuose regionuose buvo iškirsti vynuogynai, o alkoholį naktimis pardavinėjančios močiutės pirko savo anūkams butus ir automobilius.
Pasiklausykite ką šneka kai kurie į valdžią skubantys blaivybės propaguotojai ir suprasite, kad M.Gorbačiovo laikų anekdotai netrukus vėl taps populiarūs, tik jų herojų pavardės jau bus kitos.
Ar ilgai reikės laukti, kol politikai susigundys savanoriškai pradėjusius įvedinėti alkoholio pirkėjų pasų duomenis prekybininkus įpareigoti tuos duomenis kaupti ir leisti jais pasinaudoti valstybės institucijoms? O tada ir sulauksim beldžiantis į duris karbauskinių blaivybės fanatikų su policijos palyda, pasiruošusių išvežti per prievartą gydyti tuos, kas per mėnesį nusipirko jau antrą butelį alaus svečiams pavaišinti. O vienintelis kaimo girtuoklis laks pilstuką ir į apskaitą nepateks.
Todėl dabar liberalams pats metas baigti muštis į krūtinę ir atgailauti. Laisviems žmonėms, nenorintiems jokių naujų mokesčių ir draudimų fanatikų siautėjimo, reikia tvirto mūsų žodžio, kad sugebėsime jiems atstovauti. Įsipareigojimo apginti jų laisvę. Nes niekas daugiau neketina, nenori ir nesugeba tai padaryti.