Bet ar iš tiesų tai pakeičia laikas? Gal keičiamės mes patys, nuolankiai priimdami tą naujomis žodžių reikšmėmis apibrėžiamą gyvenimo pakeitimą kaip natūralų pasikeitimą? Net negalvodami, kas ir dėl kokių priežasčių į tuos pačius žodžius sudeda naujas prasmes, arba senus reiškinius vadina naujais vardais, pakeisdami tuos reiškinius apibrėžiančių žodžių krūvį iš teigiamo į neigiamą ar atvirkščiai.
Vyro ir moters gyvenimui skyrium atrandama partnerystės sąvoka, kuri vėliau lygia greta atsistoja su šeimos samprata, taip subtiliai agituojant už vienalytę santuoką ateityje. Ta samprata keičiama subtiliai, panaikinant įsipareigojimą ir jį prilyginant susitarimui. Nes jeigu jau galima susitarti, tai kam įsipareigoti? Kam įsipareigoti kurti šeimą, jeigu skatinamas susitarimas gyventi ne šeimoje? Logiška, ar ne?
Ar ne panašia logika, keičiant ne tik atskirų žodžių, bet ir reiškinių sampratą, vadovaujamasi ir daugelyje kitų gyvenimo sričių? Pavyzdžiui, partijas skirstant į tradicines ir populistines, ginančias demokratines vertybes ir jas griaunančias. Nesileisdamas į filosofinius ginčus dėl vertybių apibrėžtumo, apie kai kuriuos dalykus siūlyčiau padiskutuoti vien tik logikos plotmėje.
Pavyzdžiui, tam, kad partija Lietuvoje galėtų dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose, ji turi būti įstatymų nustatyta tvarka iki tam tikro termino įregistruota Teisingumo ministerijoje, turėti ne mažiau kaip tūkstantį narių ir atitikti dar galybę kitų teisės aktų reikalavimų.
Tam, kad rinkimuose galėtų dalyvauti grupė draugų, užtenka, priklausomai nuo tarybos narių kiekio konkrečiame mieste ar rajone, susiburti pusšimčiui ar šimtui žmonių, Vyriausioje rinkimų komisijoje įregistruoti atitinkamą komitetą ir pirmyn į rinkimus.
Politikoje nuo seno žinomas posakis, kad demokratija nėra pati geriausia valdymo forma, tik bėda, kad geresnės iki šiol niekas neišrado. Ir jeigu tokio demokratinio valdymo atstovavimui daugelyje pasaulio valstybių pasirenkamos būtent politinės partijos, tai kam Lietuvoje išradinėti dviratį, sudarant prielaidas steigti judėjimus ir komitetus?
Dėl Konstitucijos dvasinio išaiškinimo? Ar kad būtų galima tiesiog sugriauti tas partijas? Gerai, sugriausime, tačiau kokį tada demokratinio atstovavimo modelį kursime? Ir ar iš tiesų demokratinio?
Kalbėdamas apie demokratijos sampratą, anglų filosofas F. Bekonas yra pasakęs, kad demokratija yra ne tada, kai visuomenei daug kas leidžiama (spaudos, žodžio, rinkimų laisvė ir kiti dalykai), bet tada, kai tos visuomenės dauguma pati sąmoningai neleidžia sau daugelio dalykų.
Lietuvoje ir šiandien, po dvidešimt penkerių nepriklausomybės metų, ta demokratija kuriama būtent pagal leidimo visuomenei, bet ne jos supratimo ir sąmoningumo, kuomet ji sau ko nors galėtų neleisti, principus.
Akivaizdus pastarųjų dienų pavyzdys yra susijęs su leidimais politikus patraukti baudžiamojon atsakomybėn atimant iš jų teisinį imunitetą. Turiu omenyje svarstymus ir Seime, ir Europos Parlamente.
Imuniteto paskirtis – apsaugoti politikus nuo galimo susidorojimo su jais dėl politinės veiklos. Dėl šito nesiginčija net konstitucinės teisės specialistai Lietuvoje. Tačiau ar ne paradoksalu, kad pati imuniteto atėmimo procedūra turi visas prielaidas ją paversti keršto, išskaičiavimo ir susidorojimo ar paties politiko arba jo atstovaujamos partijos sumenkinimo įrankiu?
Taip sistema, tarsi gindama politikus nuo politinio susidorojimo, iš tiesų tampa to susidorojimo įrankiu. Taip žodžiai, paremti konkrečiais veiksmais, įgauna visiškai kitą prasmę. Deja, bet tuo principu šiandien konstruojama visa Lietuvos politika.
Prisimenant seną patarlę apie degantį kaimyno stogą, na, kurios gi partijos ar frakcijos atstovai nesidžiaugia, kad oponentų atžvilgiu pradėtas koks nors baudžiamasis ar net administracinis persekiojimas? Ypač jeigu tai daroma prieš ar per rinkimų kampaniją. Pats imuniteto naikinimas parlamente duoda labai gerą progą partijų nariams ieškoti sąjungininkų, juos telkiant konkretiems politiniams tikslams. Ar tai ne politinis vieno ar kito politiko persekiojimas?
Dar Prancūzijos Didžiosios Revoliucijos pradžioje prancūzų rašytojas ir filosofas Žanas Žakas Ruso tvirtino, kad liaudies išrinkti deputatai nėra ir negali būti liaudies atstovais, o yra tik liaudies įgalioti asmenys vykdyti tam tikras funkcijas, pavyzdžiui, priimti įstatymus. Buvo teigiama, kad vykdydami ir šią funkciją, deputatai privalo reikšti liaudies valią. Kokia liaudies valia yra reiškiama šiandien, priimant sprendimą dėl vieno ar kito parlamentaro teisinės neliečiamybės? Arba kokia liaudies valia reiškiama Seime siekiant neįgyvendinti Europos žmogaus teisių teismo sprendimo dėl laisvo piliečių pasirinkimo?
„Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir sąžinės sampratą, kurioje tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstituciją, į tautos ir Lietuvos valstybės interesus“ , - tai citata iš vieno Lietuvos konstitucinės teisės korifėjų, daktaro Juozo Žilio pranešimo.
Į kokius valstybės interesus gali būti orientuotas klausimas dėl vieno ar kito Seimo nario teisinės neliečiamybės po to, kai tas Seimo narys bendradarbiauja su teisėsauga, teikia parodymus ir paaiškinimus, bet nepaisant to, įstatymų leidėjų būstinėje rengiamas politinis šou dėl imuniteto atėmimo?
Dar 1920 metais Lietuvos Respublika turėjo labai aiškią nuostatą dėl Seimo nario imuniteto: jo netenkama, jeigu Steigiamojo Seimo visų narių 2/3 balsų dauguma nusprendžiama, kad galima Seimo narį suimti, iškrėsti jo butą ar daiktus ir peržiūrėti korespondenciją.
Reikia pripažinti, kad ir šiandienos situacijoje, praėjus beveik šimtui metų, nei teisinis imunitetas, nei jo atėmimas ar neatėmimas nesukuria prielaidų iš tiesų nusikaltusiam žmogui išvengti pelnytos bausmės. Nes rimtą bylą nagrinėti ir kaltinimus reikšti galima ir po to, kai imuniteto netenkama pasibaigus kadencijai. Kita vertus, niekas šiandien netrukdo pakeisti atitinkamą Konstitucijos straipsnį dėl imuniteto.
Pakankamai keistai atrodo, kuomet prieš rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija sprendžia, kokio neblaivaus už automobilio vairo pagauto kandidato teisinės neliečiamybės klausimą. Arba Seimo nariai vaidina protingą diskusiją, vieni suponuodami nuomonę, kad kolega prisidirbo (taip manydami anaiptol ne dėl pateiktų faktų, bet dėl politinio išskaičiavimo), o kiti kalba priešingai, bandydami įrodyti, kad taip vadinami faktai teikiami būtent dėl tam tikrų politinių interesų ir išskaičiavimo.
Kad nebūtų to kvailo ir užburto rato, imkime ir panaikinkime tą nelemtą Konstitucijos straipsnį dėl imuniteto. Tik ar visiems užteks valios ir ryžto?