Apie tai, kokia tai gera gali būti sutartis, Europos žmones bandoma įtikinti jau ne pirmi metai. Tam tikras skirtingo kalibro įtikinėtojų choras atitinkamas arijas giedojo Europoje bei Lietuvoje ir pastarosiomis dienomis.
Dėl sutarties į Europą atskrido pats JAV prezidentas B. Obama. Lygia greta Lietuvoje apsilankė ES prekybos komisarė C. Malmstrom. Tiesa, apšildančių šią temą pranešimų būta ir anksčiau. Ir praėjusių metų pabaigoje, ir šių pradžioje.
Kaip anekdotą galima skaityti teiginius, kuriuos praneša LR Finansų ministerija apie tai, kad „Užsienio reikalų ministerijos užsakymu atlikta TTIP poveikio vertinimo studija parodė, kad TTIP susitarimas būtų ypač naudingas Lietuvos ekonomikai“. Arba apie tai, kad „Amerikos prekybos rūmų ES užsakymu atlikta studija rodo, kad Lietuva bus viena iš daugiausiai laiminčių ES valstybių“. Kas gi katinui uodegą pakels, kaip vienoje patarlėje sakoma?
Niekada neslėpiau, kad nesu tokio pobūdžio susitarimo šalininkas. Dėl keleto priežasčių. Pirmoji ir pati svarbiausia: derybos dėl minėtos sutarties buvo pradėtos 2013 m. birželyje ir labai ilgai vyko slapčia.
Europos Parlamento nariams, kuriuos Europos žmonės išrinko atstovauti jų interesus, reikėjo daugiau kaip dviejų metų pasiekti tam, kad jie galėtų susipažinti su derybinėmis pozicijomis ir klausimais, dėl kurių vyksta derybos.
Tik 2015 metų gruodyje EP Tarptautinės prekybos komiteto pirmininkas Bernard Lange kaip didžiuliu pasiekimu pasidžiaugė, kad nuo šiol visi parlamentarai turės priėjimą prie rengiamų sutarties dokumentų.
Antra: minėta sutartis yra ekonominė Europos Sąjungos kapituliacija prieš JAV. Akivaizdu, kad siekis užvaldyti Europos rinką yra visų stambių pasaulio korporacijų svajonė. Kur tokių korporacijų daugiausiai? Čia, matyt, labiau retorinis klausimas.
Ta diena, kai bus pasirašytas susitarimas dėl TTIP, į pasaulio istoriją įeis kaip Europos kapituliacijos diena. Bėda, kad ta kapituliacija įvyks neiššovus nė šūvio ir nekeliant jokios pergalės vėliavos, todėl didesnė dalis visuomenės to net nesupras.
Tiesioginės JAV investicijos Europoje šiandien jau ir be sutarties gerokai lenkia analogiškas Europos investicijas Amerikoje. Štai tik keletas skaičių: 2010 metais tas skirtumas ES nenaudai sudarė 17,3 milijardo eurų, 2011 m. – beveik 97 milijardus, 2012 m – 35,9 milijardo, o 2013 metais – jau net 162,5 milijardo eurų.
Kalbant tarptautiniais terminais, tai yra akivaizdi ekonominė ekspansija ir sutartis ją tik palengvins.
Neatmesčiau ir tam tikrų, sąmokslo teorija galinčių pasirodyti tam tikrų sutarties aplinkybių. Pavyzdžiui, JAV ekonomika jau šiandien turi rimtų problemų, todėl tokia sutartis jiems būtina kaip oras. Kaip priversti Europą jai pritarti? Pasakyti, kad sutarties nepasirašymo atveju kolektyvinio saugumo sistema Europoje nebebus Amerikos reikalas. Toks garsiai neišsakomas ultimatumas: nenorite prarasti NATO skėčio – pasirašote sutartį, jei ne – skėčiu rūpinkitės patys.
Jeigu taip yra iš tiesų, tada labiau suprantamu tampa kai kurių didžiųjų Europos politikų nusiteikimas pritarti tokiai sutarčiai.
Tiek apie susitarimo esmę.
Kalbant apie jo detales, galiu pasakyti, kad iki šiol nėra išsklaidyti nuogąstavimai dėl genetiškai modifikuotų produktų invazijos, įvairių augalinių produktų, užaugintų panaudojant gerokai didesnes įvairių trąšų normas patekimo ant europiečių stalo, chemiškai gerokai stipriau apdorotų maisto produktų ar su klonavimu susijusių dalykų.
Tačiau nutylima ir kita būtina susitarimo sąlyga, kuri palengvintų bendrovių prieigą prie abiejų šalių prekių ir paslaugų rinkų. Vienas iš būdų tai pasiekti – abipusis ES ir JAV produktų standartų pripažinimas, (paryškinta sutarties sąlyga – R.P. pastaba) dėl kurio šiuo metu kyla nemažai diskusijų, ypač kalbant apie maisto saugos standartus. Būtent standartų pripažinimas. Nepaisant to, kad dievagojamasi, kad amerikietiški produktai niekuo neturės nusileisti europietiškiems. Bet kaip tai bus pasiekta, jeigu amerikietiški standartai yra kitokie ir tie kitokie bus pripažinti susitarime? Susitarimo projekte ir derybose nėra jokių išlygų dėl diskusijos apie standartų suvienodinimą, jų pakeitimą ar panašiai. Čia aiškiai įkalta: pripažinimo. Reiškia, esamų, galiojančių standartų pripažinimo.
Dar vienas akcentas: tai anaiptol nėra susitarimas ar ginčas tik dėl muitų. Sutarties šalininkai aiškina, kad muitai bus panaikinti, prekės ir paslaugos atpigs, o Europos piliečiai dėl to netiesiogiai kasmet gaus kone po 500 eurų. Be to, augs Europos šalių bendrasis vidaus produktas, didės eksportas ir pan.
Nesusilaikysiu nepacitavęs Lietuvoje interviu dalijusios komisarės C. Malmstrom: „(...) Vartotojams atsiras didesnis prekių pasirinkimas parduotuvėse. Jei neliks muitų tarifų, produktai atpigs. Pavyzdžiui, technologijos, maistas ir drabužiai – viskas, ką atveža amerikiečiai. Taip pat skaičiuojame, kad daugiau valstybių investuos JAV, o tai sukurs naujų darbo vietų.“
Gal nenorėdama, bet komisarė netyčia teisybę pasakė: jeigu jūs pastatysite gamykla JAV, tai negi joje dirbti skraidys gizeliai iš Lietuvos? Taip, Europa, kurs naujas darbo vietas Amerikai ir aš B. Obamos vietoje būdamas, skraidyčiau ne tik į Vokietiją ar Prancūziją, bet ir į kiekvieną ES valstybę, įtikinėdamas, kokia tai gera sutartis. Bet kodėl Europos komisarė advokatauja Amerikai, nesuprantu.
Nesuprantu ir kitko: kodėl Vokietijos, Prancūzijos piliečiai, valstybių, kurių eksporto apimtys į JAV yra gerokai didesnės negu Lietuvos ir kurie turėtų norėti tas apimtis plėsti, taip kategoriškai pasisako prieš siūlomą Transatlantinės prekybos sutartį?
Pasidairykite į plakatus Vokietijoje: “Kapitalizme, eik namo, tu esi girtas“, Laisvės statula, ryjanti Europos valstybes, A.Merkel ir B. Obamos kaukės, kurios siūlo laisvą meilę vietoje laisvos prekybos?
Jie ką, nenori suklestėjimo? Kažkiek ten didesnio BVP. Naujų „Volkswagen“ gamyklų Amerikoj?
Ir prancūzai kažkokie keistuoliai. Jų prezidentas F. Hollandas pareiškė, kad Prancūzija atmes susitarimą, jeigu dėl jo kils grėsmė šalies žemės ūkio ateičiai. Nepritarimą dabartinės sutarties projektui rodo ir kiti Prancūzijos politikai.
Ir Europos valstybių piliečiai, kurie jau yra surinkę daugiau kaip 1,7 milijono parašų prieš šią sutartį, sako, kad tokiam susitarimui neturi būti uždegta žalia šviesa. Jie iri keistuoliai, nenorintys gyventi geriau?
Kaip jau sakiau, aš nesu už tokią sutartį, bet iš principo nesu ir prieš susitarimą dėl prekybos. Gerokai anksčiau vienas visuomenės veikėjas yra pasakęs sparnuotą frazę apie valstybes, kurios prekiauja ir kurios kariauja. Taip, mes galime ir turime prekiauti. Pagal partnerystės, o ne pagal vasališkumo principus.
Ir pirmas geras žingsnis Amerikai tuos partnerystės principus įgyvendinant būtų atsisakyti vizų režimo Europos Sąjungos piliečiams iš Rumunijos, Bulgarijos, Kroatijos, Lenkijos bei Kipro.
Kažkodėl JAV piliečiai gali laisvai važinėti po šias ir kitas ES šalis, bet jų piliečių kelionės į JAV ribojamos vizomis? Ar tai negalėtų būti ir viena iš derybų sąlygų? Jai pastiprinti būtų galima įvesti ir laikiną vizų režimą į Europą vykstantiems JAV piliečiams.
Nors, kita vertus, tai pernelyg daug nieko iš esmės nekeičia: vizas panaikinus, o režimą palikus, galima bet kurį lietuvį iš bet kurio JAV oro uosto atgal grąžinti. Ir amerikietį iš Europos pagal tą patį principą būtų galima.