Mes nebeturime ramios dienos, kad kas nors su ginklu rankose nešauktų apie didį Alachą ir žudytų žmones bei grobtų įkaitus. Tiesa, kai kurie paleidžiami. Jeigu jie tinkamai pacituoja Koraną. Ir būtent tai liudija, kad terorizmas tėra pasekmė. Atsakas į politikų ir politikos, gimdžiusios arabų pavasarius, rudenis ar žiemas, ideologiją bei veiksmus.

Sukelti gaisrui užtenka kibirkšties. Jį užgesinti dažnai nepakanka net moderniausių priemonių. Kai jis apima didelę teritoriją, ugnies siena gesinama nebe vandeniu, bet kita ugnimi, nukreipiama priešprieša. Neleiskime, kad terorizmo gaisras įsipliektų tiek, kad reikėti tokios ugnies sienos prieš.

Nekontroliuojamos migracijos Europoje nebeturi būti nuo rytojaus. Kaip ir atvirų pabėgėliams išorinių Europos Sąjungos sienų. Nereikia kalbėti apie jokios naujos Europos žvalgybos agentūros kūrimą – tam nėra jokio reikalo. Nekalbant apie tai, kad tam nėra net laiko.

Būtina, kad bendrijos valstybių žvalgybos tarnybos operatyviai ir pilna apimtimi pasikeistų turima informacija apie potencialų pavojų keliančius asmenis ir vykdytų atitinkamą jų veiklos prevenciją. Jeigu reikia – deportuojant iš Europos Sąjungos net ir mažiausias sąsajas su džihadistais turinčius asmenis.

Europos visuomenei šiandien labiausiai reikia saugumo. Būtent jo užtikrinimui, o ne pabėgėlių gerovei, skirkime visą savo dėmesį. Darykime tai nuosekliai, nesiblaškydami – tai apginkluojant policiją automatais, tai ją nuginkluojant. Ir ne automato modelis svarbu – svarbiausia, kad pareigūnai žinotų kada ir kaip su juo elgtis. Juk dėl to, kad gaisruose žūva žmonės, prekybos centruose prekyba degtukais nesustoja.

Laikas nusiimti rožinius akinius, nebijant reiškinių įvardinti tikraisiais vardais. Pavyzdžiui, kad pastarųjų dienų išpuoliai yra religinis terorizmas, o ne kitoks, žinomas iš anksčiau. Tai labai aiškiai parodo pati teroro aktų forma: teroristai nereiškia jokių politinių ar kitokio pobūdžio reikalavimų, nėra imama jokių įkaitų bendražygiams išvaduoti ir panašiai. Atvirkščiai – po kiekvieno teroristinio akto platinama žinia apie šauniųjų islamo kareivių žygį prieš netikėlius kryžeivius, tai yra, kitatikius.

Iš tiesų ne visi pabėgėliai yra islamo teroristai. Bėda ta, kad pati Europa leido teroristams ne tik laisvai verbuoti jiems ištikimus žmones, ugdyti ir auklėti juos teroristinio islamo dvasia, laisvai judėti ne tik po Europą, bet ir į šalis, iš kurių ateina ne tik ta dvasia, bet ir pinigai karingojo islamo propagandai bei teroro aktų rengimui ir įgyvendinimui.

Europos politika turi pasikeisti iš esmės, jeigu mes norime išlikti kaip tautos, kaip nacijos ir žmonės, turintys savo valstybes.

Nuolat pabrėžiama, kad dėl teroro aktų nereikia kaltinti visų musulmonų ir pabėgėlių. Aš tikrai nekaltinu. Tik noriu priminti, kad nė viena religija nėra taiki. Juk buvo ir kruvini kryžiaus žygiai prieš kitatikius. Šiandien mes turime kitos religijos žygį ir to dalyko pavojingumą reikia adekvačiai priimti, įvertinti ir tinkamai apsiginti. Kategoriškai pasisakau prieš bet kokius užkalbėjimus ir raminimus. Europos valstybės šiandien turi atsisakyti savo globalaus ištižimo. Atsisakyti bet kokių bandymų, prisidengiant terorizmo grėsme, migrantais ar ekonominiais dalykais centralizuoti valdžią ir valdymą vienose rankose kuriant federaciją.

Europa turi šansą išlikti stipriu žemynu tik tuo atveju, jeigu stiprios bus jos valstybės, išsaugodamos savo tapatybę ir tik laikinai priglausdamos pabėgėlius, kontroliuodamos savo sienas ir užkirsdamos terorizmo grėsmę savo teritorijose.

Aš pasisakau už sustiprintą ES išorinių bei vidinių sienų kontrolės atnaujinimą ir bet kokio migrantų be dokumentų judėjimo ES erdvėje apribojimą. Ir laikinas prieglobstis Europoje tegali būti suteiktas tik tiesiogiai iš karinių konfliktų regionų bėgantiems žmonėms, pirmiausiai – moterims ir vaikams.
Turime suprasti, kad Artimųjų Rytų ar Afrikos valstybių problemų neišspęs nei Europos Sąjunga, nei JAV ar Rusija, nei NATO arba Jungtinės Tautos. Jos gali šio regiono valstybėms drastiškiausiu kariniu būdu padėti išspręsti tik vienos – Islamo valstybės kaip antivalstybės, kokia šiandien ji ir yra – problemą.

Geriausiu atveju, toliau jos gali prisidėti tik tiesiogiai nesikišdamos, bet padėdamos diplomatinėmis ir ekonominėmis priemonėmis sureguliuoti konfliktus regiono valstybių viduje tarp atskirų politinių ir religinių grupuočių. Tačiau šioje vietoje nereikėtų kalbėti nei apie demokratijos plėtrą, nei apie jos eksportą šiandien įprasta prasme: turime įvertinti, kad tai yra pasaulis, gyvenantis pagal kitą sampratą ir principus, o bet kokie mėginimai juos pakeisti, iššauks atsakomąją reakciją, kuri nebus mums maloni.

Progų tai įsisąmoninti bei suprasti turėjome nuo pat 1979 metų pabaigos sovietų invazijos į Afganistaną. Laikas išmokti namų darbus bent jau istorijos pamokai.